„Antebellum: Išrinktoji“ (angl. „Antebellum“) turėjo pasirodyti kino teatruose balandžio viduryje, tačiau po atidėjimo į rugsėjo vidurį jis buvo į pasaulį išleistas patyliukais, kad pritrauktų kuo mažiau dėmesio. Nėra ko stebėtis, „Lionsgate“ studija tikrai negalėjo nuspėti, kad per tuos penkis mėnesius jau ir taip įtemptas rasių konfliktas Amerikoje įkais dar labiau, ir filmas apie rasizmą, juodaodžių vergovę bei juos išnaudojusią Konfederaciją galbūt sukels per daug nereikalingų konfliktų. „Antebellum“ gal ir pataikė pasirodyti tinkamiausiu laikotarpiu su savo stipria anti-rasistine žinute, tačiau šias ambicijas sustabdo per paprastas siužetas bei nepavykęs jo pateikimas.

Siužetas
„Antebellum“ yra padalintas į du skirtingus laikotarpius. Didžioji filmo dalis vyksta Pilietinio Karo metais, kuomet vergovė ir juodaodžių žeminimas buvo įprastas reikalas. Jauna vergė Eden (Janelle Monáe) jau buvo skaudžiai nubausta už bandymą pabėgti ir dabar nuleista galva ji palankiai vykdo baltaodžių paliepimus. Grįžtant į dabartį, antroji veikėja Veronika (ta pati aktorė Janelle Monáe) yra daug pasiekusi žmogaus teisių aktyvistė, rašanti knygas bei kalbas apie šiuolaikinę rasių nelygybę.

Filmas
Kaip tos veikėjos yra surištos tarpusavyje geriau neatskleisti, nes ant šito twist’o yra pastatytas visas filmas ir įspūdis būtų kur kas didesnis, jei didžioji jo dalis nebūtų išpliurpta reklamose. „Antebellum“ semiasi daug įkvėpimo iš režisieriaus Jordano Peelo „Pradink“ (angl. „Get Out“), kur abu filmai turi žinutę apie rasizmą ir jo ilgaamžiškumą šiuolaikinėje Amerikoje. Tačiau kur pastarasis naudojo satyrą ir humorą, „Antebellum“ yra daug tiesmukiškesnis, brutalesnis ir tuo pačiu kur kas paprastesnis. Ta pagrindinė idėja leidžia filmui apjungti ir palyginti du skirtingus laikotarpius, viename vaizduojamas vergų nužmoginimas su visais tam būdingais žiaurumais, o kitame, užslėptas, bet vis tiek aiškiai regimas nuvertinimas. Tačiau kad ir kaip tie rasizmo atvejai yra mėtomi žiūrovams į akis, galų gale kai visos kortos yra atskleistos, pasimato, kad filmas ne tik nelabai turi ką pasakyti, bet ir yra nuviliančiai simplistiškas, nepaisant intriguojančios pirmosios pusės.

Vardan įdomesnio pateikimo, „Antebellum“ yra suskirstytas į tris griežtus aktus kur su kiekvienu vis labiau atskleidžiamas bendras paveikslas. Iš kitos pusės, jie yra tokie skirtingi, kad paverčia filmą išsimėčiusiu bei nestabiliu, nepadeda ir tai, kad kiekvienas trečdalis yra silpnesnis už praeitą. Pirmasis ir stipriausias aktas įtraukia savo brutalumu bei intriguojančiomis detalėmis apie bendrą istoriją. Visą sukeltą įtampą ir intrigą sunaikina per daug ištemptas antrasis aktas, o tada trečiasis viską dar labiau nuleidžia iki pramoginio filmo lygio. Ir nors „Antebellum“ tikrai negaili laiko bei retkarčiais itin lėtai pasakoja savo istoriją, jis vis tiek jaučiasi kažkoks paskubėtas ir neišbaigtas. Bent jau suteiktų emocijų užtenka, kad filmo nebūtų galima vadinti nuobodžiu.

Vienintelis pastovus ir išliekantis aspektas yra stipri pagrindinės aktorės Janelle Monáe vaidyba, kuri sėkmingai pateikia dvi labai skirtingas veikėjas. Verta paminėti ir tvarkingus techninius aspektus. Akį patraukia laukuose spindinti kinematografija bei keletas tikrai gerai surežisuotų segmentų, ypač atidaromoji scena, supriešinanti skirtingų rasių gyvenimo sąlygas. Taip pat tikėtina, kad pagrindinis muzikinis takelis įstrigs galvoje dar ir pasibaigus filmui.

Išvada
„Antebellum“ startuoja su rimtomis ambicijomis, tačiau galutinis rezultatas jų neatperka. Tai yra tvarkingas ir gerai padarytas filmas, kurio istorija tiesiog neveikia kaip tikėtasi. Tai turėjo būti sukrečiantis žvilgsnis į skirtingų laikotarpių Amerikos rasizmą, tačiau visumoje „Antebellum“ labiau veikia kaip stebėtinai paprastas, bet bent jau nenuobodus trileris.