Filmų apžvalgas dažniausiai pradedu nuo režisieriaus ir jo darbų apžvalgos, tačiau apie šio filmo režisieriaus B. Cooperio ankstesnius darbus nėra ką pasakyti – jų tiesiog nėra. Režisūrinis debiutas, o  aktoriaus profesijoje jis jau seniai nėra naujokas. Per savo karjerą jis turėjo keletą gerų vaidmenų, kurie buvo nominuoti oskarui ir kitiems apdovanojimams, tačiau žiūrovams jis geriausiai žinomas ir dažniausiai siejamas su menkesnės vertės kūriniais – „Pagirios Las Vegase“ (angl. „The Hangover“) ir kt. Šis filmas tapo proga ne tik įvertinti naujai iškepto režisieriaus darbą, bet ir jo paties vaidybinį talentą rimtame vaidmenyje. Vaidmenyje, kurį jis galėjo pats susikurti tokį, kokį norėjo.

Siužetas

Džeksonas Meinas yra vis dar pilnas arenas bei stadionus renkantis muzikos atlikėjas, tačiau vis labiau ir labiau grimztantis į alkoholio ir narkotikų liūną, o tai neišvengiamai veda į karjeros ir asmeninio gyvenimo žlugimą. Eilinį kartą po koncerto bandant nusitašyti jis sutinka Elę,  kuri bandydama nepasiduoti kasdienei rutinai dainuoja ir rašo dainų tekstus. Kaip ir pridera, garsus atlikėjas susižavi nuoširdžia ir labai talentinga mergina. Taip prasideda jų pažintis, kupina įvairiausių išgyvenimų, kurių amplitudė privers suvirpėti kiekvieną.

Scenarijaus griaučiai ir malonus siurprizas

Iš siužeto aprašymo filmas gali pasirodyti išties banalus. Tokių istorijų kino ekranuose daugiau nei reiktų, o didžioji dalis dar ir neįdomios bei vienodos. Negana to, iki pasirodymo buvo galima išgirsti daugybę ditirambų ir anksčiau laiko dalinamų apdovanojimų, o man, kaip kritiškam asmeniui, kuriam daugybę kartų yra tekę tokiose situacijose nusivilti, susižavėjimo tai nekėlė. Na ir ką, filmas pasibaigė ir būdamas sąžiningas, neturiu jokios kitos išeities kaip tik prisidėti prie visų pagiriamųjų žodžių.

„Taip gimė žvaigždė“ yra vienas puikiausių įrodymų kaip iš pirmo žvilgsnio neįdomus scenarijus (filmo griaučiai) talentingo režisieriaus ir jo komandos dėka gali būti sustiprinti ir apvilkti gražiausiais garderobo rūbais. Kaip jau minėjau, emocijų amplitudė yra didelė ir tikrai pasiekianti žiūrovus. Nuotaikos transformacijos neįvyksta sukrečiančiai greitai, tad šokiruoti neliekame, bet emocijos lėtai, lėtai auga, kaupiasi ir nuotaika persiverčia pačiu laiku nepaliekant vietos įprastiems ir banaliems scenarijaus vingiams.

Nors filmas trunka kiek ilgiau nei dvi valandas, tačiau į laikrodį žvilgčioti nepriverčia ir susižiūri geriau nei kai kurios juostos, trunkančios vos pusantros valandos. To priežastis yra aukščiausios kokybės muzikiniai pasirodymai, įvairiapusiai pagrindiniai veikėjai, kurių vystymasis kelia intrigą, kaip visa tai baigsis ir, ar bus išvengta banalybių, bei, žinoma, puiki vaidyba.

Muzika

Jai skiriama daug dėmesio ir tai glostė ausis, kokybė buvo tokia, jog neapleido jausmas lyg iš tiesų būčiau koncerte ar bent jau žiūrėčiau ne filmą, o aukščiausios kokybės koncerto įrašą. Dainos – nuo jautrių ir lėtų iki skatinančių kartu atsistoti ir su didžiule energija dainuoti. Visos jos puikios ir savaip paliečiančios. Sakoma, jog visos dainos sudainuotos, o geriausios atrodo lyg kažkur jau girdėtos ir artimos, tad taip nutiko ir su pagrindine filmo daina „Shallow“, kuri įsiminė akimirksniu ir dar ilgai nepaleido bei privertė pasitikrinti, ar tai tikrai nėra koks anksčiau išleistas Lady Gagos hitas. Muzika, daina – tai bus pirmosios kategorijos, kuriose kūrėjai jau gali atsargiai pagalvoti apie oskarų nominacijas ir net galbūt daugiau.

Žiūrovams buvo parodomas ne tik „galutinis produktas“, t. y. vaizdas ant scenos, bet ir užkulisiai, persirengimo ir grimo kambariai, kamera paskui veikėjus seka į autobusą, mašiną ar vakarėlį. Tokiu būdu sukuriamas ne tik dalyvavimo koncerte jausmas, bet ir pojūtis lyg stebėtum nesuvaidintą realybės šou. Tokie elementai ištrina ribą tarp ekrano ir žiūrov, o tokiame jausmingame filme tai yra itin svarbu.

Vaidyba ir veikėjai

Šią kategoriją užpildo du pagrindiniai aktoriai – B. Cooperis ir Lady Gaga. Labai džiaugiuosi, jog B. Cooperis, ne taip dažnai gaudavęs rimtus vaidmenis, ėmė ir pats tokį susikūrė. Jam nereikėjo prie nieko prisitaikyti, nereikėjo vykdyti kitų nurodymų ir išpildyti svetimų vizijų, jis galėjo būti toks, koks įsivaizdavo, jog turi būti. Ir tai leido jam atsiskleisti gražiausiomis spalvomis. Vaidyba neleido suabejoti, kad personažas, kamuojamas priklausomybių, nuo jų kenčia ir viduje. Tai perteikti sugebėjo be žodžių – žvilgsniu, galvos nuleidimais ir tuo, kas užrašyta ant veido. Nesukurtas tipinis žvaigždės portretas, nes Džeksonas geras ir neįnoringas, tiesiog bėdų turintis žmogus. Pagiriamasis žodis privalo būti pasakytas ir žmonėms, kūrusiems jo įvaizdį, nes aktorius atrodė būtent taip, kaip turėtų atrodyti žmogus lyg jo visas gyvenimas būtų diena po vakarėlio.

Vaidinti yra sunku, o vaidinti dainuojant tikrai nėra lengviau. Ypač tada, kai aktorius šioje srityje nesijaučia pilnai užtikrintas. Čia suveikė Lady Gagos faktorius – ji ne tik puikiai įkūnijo Elę, bet ir prisidėjo prie to, kad B. Cooperio įkūnijamas D. Meinas uždainuotų taip, kaip uždainavo. Kalbant apie veikėją, ji, kaip ir Džeksonas, nenuėjo lengviausiu keliu ir liko ribose, dėl kurių nereikia linguoti galvos ir saugotis, kad nesupykintų nuo banalumo. Elė besikeisdama sugeba išlaikyti savo geriausias savybes ir tai nėra perdėto saldumo rezultatas. Tai didžiausias ir svarbiausias Gagos vaidmuo iki šiol. Be abejonės ir geriausias. Tam įtakos turėjo aiškiai jaučiama chemija su juostos režisieriumi ir pagrindiniu aktoriumi. Gaga prisidėjo prie Cooperio muzikinių savybių gerinimo, o pastarasis savo ruožtu galėjo padėti jai dėl vaidybos. Kadangi daugybė scenų buvo filmuotos ant scenos, atlikėja galėjo jaustis daug natūraliau ir saugiau.

Ir, žinoma, atlikėja įdėjo didžiulį indėlį ne tik vaidindama, bet ir kurdama juostos muziką, bet tai turbūt ir taip savaime suprantama.

Antraplaniai veikėjai gan užgožti, bet tai nėra didelis minusas, nes turint tokius pagrindinius veikėjus, antraplaniai reikalingi tik tam, kad ateitų ir pasakytų tai, ko negali kiti. Viskas daugmaž taip ir vyksta – ateinama, pasakoma ir viso gero. Labiausiai neaiškus Dave‘o Chapelle‘os vaidmuo – atsiradęs iš niekur taip pat ir dingsta sukuriant neproporcingumą susijusiems svarbiems įvykiams. Geriausiai iš antraplanių aktorių pasirodo Sam‘as Elliott‘as, kurio vaidmuo atskleidžiamas kiek giliau ir yra glaudžiai susijęs su Džeksonu, jis padeda geriau pažinti pagrindinį veikėją.

Reziumė

Tai istorija apie du žmones, du nuoširdžius ir gerus žmones, kuriuos vienija muzika ir meilė, tačiau jiedu eina labai skirtingais keliais, kurie yra vienas šalia kito. Šios kelionės pabaigoje galiausiai pasiekiamos savotiškos pergalės prieš savo demonus. Galbūt toks, kiek mažiau banalus scenarijaus aprašymas, tiksliau atspindėtų filmą. Jei paprasčiau – šiuo metu tai be abejonės yra geriausias būdas išleisti pinigus kino teatre, už kuriuos gausite kokybę visuose svarbiausiuose filmo aspektuose ir emocinį potyrį, kurį nėra taip jau lengva perteikti. Šio potyrio tikrai nepamiršite.