Gerbiamieji žiūrovai, pagaliau! Vienas laukiamiausių metų siaubo projektų jau čia! Nors filmas “Vienuolė” ir yra tik antrasis pilnametražis siaubo (ir apskirtai) filmas, kurį kuravo režisierius Korinas Hardis, jam buvo suteikta garbė režisuoti būtent šį – bene galingiausios pastarųjų metų siaubo frančizės “įvadinę” dalį. Tad pažiūrėkime išsamiau, kaip jam sekėsi tempti šią naštą.

Pradėkime nuo to, jog šios istorinė linija mus nukelia gerokai prieš visus demonų apsireiškimus, kurie figūravo „Anabelės“ ir „Išvarymų“ dalyse. Na, čia ne „Marvel“ visata, tačiau toks istorijų siužetinis apsijungimas tikrai verčia odą nueiti pagaugais. O viskas čia prasidėjo atokiame Rumunijos vienuolyne, kuris įsikūręs netoli pasaulio krašto esančio kaimelio. Čia misteriškomis aplinkybėmis žuvus vienuolei, Vatikanas tirti situacijos išsiunčia savo ypatingos paskirties karo kunigą bei dar procesiškai neįšventintą vienuolę. Čia paaiškėja, jog vienuolynas turi labai specifinę paskirtį, apie kurią ne viskas buvo papasakota.

…saugok mus per amžius. Amen.

Kadangi tai bene mėgstamiausia siaubo istorijų franšizė, tiesiog pasistengsiu pradėti nuo to, kodėl šis filmas geras. O paskui jau matysim. Taigi siužetas nuo pat pirmųjų kadrų ima intriguoti makabriškumu ir dvasiniu slogumu dvelkiančiomis scenomis. Filmo tematika, kaip ir pati erdvė, čia, mano manymu pasirinktos ypatingai taikliai, nes senoviniai vienuolynai pasaulio pakraščiuose jau patys savaime yra misteriškumo paminklai. Į siužetą žiūrovas įvedamas nė kiek nesidrovint: visi čia žino, ko susirinko, tad be ilgų preliudijų – lai prasideda siaubas! Ir jis vyksta. Be ilgų atidėliojimų ir vyniojimų į vatą, mus apgaubia rūkas, slogi muzika ir gęstinėjančios žvakės…  Kitaip tariant, atmosfera ir įtampos eskalavimas – tai dvi pirminės filmo gairės, ant kurių režisierius užlipo tinkama koja.

Vis tik… Nors pradžios ir būta visai neblogos, kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių. Būtent. Čia ilgainiui siužetas ėmė…medėti. Tarsi sniego gniūžtė smulkios siužeto detalytės ima vis sparčiau riedėti nuo kalno, kol pavirsta į sunkiai logiškai apčiuopiamą sniego gniutulą, kuris, galiausiai, teškiasi į žiūrovą. Čia greitai ėmė ryškėti, jog siužetas renčiamas visiškai kitokia tvarka nei ankstesnės frančizės dalys: esminis skirtumas tas, jog pirminės dalys labiau koncentravosi į paranormalųjį – nematomą – siaubo fragmentą, o čia, kita vertus, siaubo faktorius daugiausiai generuojamas per vizualinius – matomus – fragmentus, kas filmo idėją kiek numušė nuo nustatyto frančizės ritmo. Kas dar blogiau, tai, jog tie vizualizuoti siaubo fragmentai – viską tik apsunkino, nes jie buvo ne tik ne savo vietoje, bet jų būta tiesiog per daug: režisierius ryškiai persistengė prifarširuodamas jais siužetą tarsi norėdamas kažką kompensuoti. Atrodė, jog jis taip norėjo sukurti ypatingai sunkų „įvadinį“ frančizės filmą, jog čia tiesiog perdegė. Primenu, jog tai tik antrasis jo pilnametražis filmas. Gal tai paaiškina, kodėl siužeto ratai, neilgai trukus, ėmė muštis į „aštunkes“?

Na, ir, šalia neišbaigtai perspausto siužeto bei galybės akį dirginančių loginių detalių (net ir siaubo filmui), aš tiesiog norėčiau. Pasiguosti… DĖL TAIP SIAUBINGAI IŠEIKVOTO DEMONIŠKOS VIENUOLĖS POTENCIALO!!! Dievaž, galiu prisiekti, jog ji daugiau siaubo įvarė kelis kartus pasirodydama „Išvarymas 2“dalyje negu čia. Taip, čia filmas apie ją. Ir taip, čia jos yra… pakankamai. Bet atrodė, kad režisierius yra tiek susikoncentravęs sukurti filmo aplinką ryškiai visko perdedant ir kartu nepridedant, jog pamiršo apie ką išvis jis vyksta! Keletas siluetinių scenų, keletas geltonai spoksančių akių ir… viskas. Trumpai tariant – siužetiniai prioritetai čia buvo nustatyti siaubingai prastai.

Techninės detalės

Daug paminėti kažko čia tiesiog nėra. Pats filmas nutrauktas visai tvarkingai. Montažinė grupė puikiai gaudėsi savo rolėje: puikiai realizuotos smūginės vietos. Aktoriniu atžvilgiu tikėjausi tikrai kažko daugiau, kadangi pirmosios dalys jautėsi įkūnijančios tikrai autentišką atmosferą. O čia… vietomis atrodė, jog žiūriu „Van Helsingo“ antrąją dalį (kurios, gailagaila, nėra). Scenarijus – irgi ne itin ką turiu pasakyti. Ne tai, kad neturiu. Tiesiog nenoriu to sakyti, nes matau, kaip, išėjus filmui, galvele rūpoja visos „Išvarymo“ istorijos pionierius Džeimsas Vanas. Arba bent jau aš taip daryčiau jo vietoje.

Reziumuojant…

Galiu pasakyti nebent tai, jog kūrybinė komanda ryškiai paskubėjo girtis, jog „Vienuolė“ – tai pats baisiausias franšizės filmas. Deja, jis pats silpniausias. Ir tikrai neturiu žalio supratimo, kas tai galėjo sąlygoti: ar tai, kad už Džeimso Vano projekto vairo sėdo neapsiplunksnavęs režisierius, ar tai, jog kažkuri frančizės dalis galiausiai turėjo išeiti prastesnė… O gal vienas sąlygojo kitą? Nežinau. Žinau, jog mano akyse šis filmas visiškai nublanko prieš „Anabeles“ ir „Išvarymus“, tačiau… savo funkciją jis atliko. Varganai, bet atliko. Aš apturėjau visai pakenčiamą siaubo laiką, o su šiuolaikiniais projektais – tai daugiau nei gerai. Tad nemanau, kad ir Jūs nusivilsite. Tiesiog nesileiskite pakalnėn su ta didėjančia klaidų gniūžte – ir šiam filme viskas bus…neblogai.