Režisierius Samas Mendesas 1999 m. debiutavo kino ekranuose tikrai skambiai, kai pristatė komišką dramą „Amerikietiškos grožybės“ (angl. „American Beauty“). Ir nors vėlesni S. Mendeso darbai tikrai pasižymėjo kokybės ženklu, ir žiūrovai, ir, galbūt, pats režisierius, jautė, kad kūrybinio debiuto aukštai užkeltos kartelės nei pasiekti, nei peršokti nepavyko. Iki šiol. Šiuo metu kino teatruose galime, nepabijokim to žodžio, pasimėgauti S. Mendeso karine drama „1917“, kuri jau spėjo nuskinti „Auksinio gaublį“ ir pretenduoja į ne vieną „Oskaro“ statulėlę.
Filmo veiksmas vyksta Pirmojo pasaulinio karo metu, 1917 m. pavasaris. Britų žvalgyba sužino, kad 1,6 tūkst. karių batalionas žygiuoja į vokiečių paspęstus spąstus. Kariuomenės vadovybė paveda dviem jauniems eiliniams perduoti žinią apie gręsiantį pavojų. Vaikinai turės pereiti fronto liniją ir keliauti per priešo kontroliuojamą teritoriją.
S. Mendesas šiuo filmu dviračio neišranda, bet naudoja mums visiems gerai žinomus būdus konstruoti istoriją. Ir tai daro meistriškai. Į kareivių kelionę galima žiūrėti į kaip monomitą arba herojišką kelionę, siužeto pasakojimo būdą, kuris naudojamas tiek religinių asmenybių mituose, tokių kaip Jėzus Kristus ar Buda, tiek šimtmečius siekiančiuose literatūros kūriniuose, tiek mūsų laikams artimesniuose kultūros reiškiniuose, tokiuose kaip „Žvaigždžių karai“ ar „Žiedų valdovas“.
Režisierius šį herojiškos kelionės kanoną paėmė kaip griaučius, kuriuos turėjo užpildyti. Ir nors, atrodytų, turint tokį paruoštuką, nėra sunku sukurpti kokybišką ir žiūrimą filmą, natūraliai kiltų klausimas, kodėl vieniems pavyksta, o kitiems ne. S. Mendesui pavyko.
Viena iš jo sėkmės priežasčių galime laikyti tai, kad turimą paruoštuką jis pritaikė rodomo filmo tematikai – Pirmajam pasauliniam karui. Taip pat jis istoriją pritaikė dabartinio kino žiūrovo įnoriams ir poreikiams: kada siužetą šiek tiek pagreitinti ir suintensyvinti, kada šiek tiek palėtinti ir leisti žiūrovui atsipalaiduoti.
„1917“ įtraukia ne tik dėl gerai pasakojamos istorijos, bet ir dėl to, kad filmas suteikia savotišką dalyvavimo veiksme jausmą. Toks įspūdis susidaro, nes kūrėjai susikoncentruoja ties keliais veikėjais ir jų kelione bei tai, kad filmavimo stiliuje galime įžvelgti ir vaidmenų žaidimų (RPG) braižo.
Nukreiptas žvilgsnis tik į kelis veikėjus leidžia juos ir geriau pažinti. Ir nors filmas veikiau koncentravosi į veikėjų kelionę, o ne į jų vidinio pasaulio žemėlapio braižymą, kelios detalės, pokalbiai ar veido mimikos leido mums suvokti, kas tai per žmonės ir kokios jų nuostatos. Toks žiūrovo pritraukimas, tiek prie veikėjų asmenybių, tiek prie filmo veiksmo, pavertė „1917“ peržiūrą daug turiningesne.
S. Mendesą galima pagirti ir už tai, kad jis neužsaldino pačio karo vaizdavimo, tad mes negauname cukrumi apibarstytos superdidvyrių epopėjos ar ant propagandos ribos balansuojančio kūrinio. Pagal savo estetinį suvokimą, kino kūrėjas mums parodė tai, ką puikiai apibūdina Peterio Englundo knygos pavadinimas – karo liūdesį ir grožį.
Gulintys ir yrantys kritusių karų lavonai, sprogstančios minos ir virš galvų zvimbiančios kulkos. Pagalbos ranka draugui, pasiaukojimas, siekiant išgelbėti kito gyvybę ir paskutinė daina prieš lemiamą mūšį, kurioje pasakojama apie vienišą keliautoją, trokštantį tik vieno – grįžti namo.
Ir šis S. Mendeso mums rodomas karo liūdesys ir grožis sukelia pasibaisėjimą, gailestį, kartais bejėgiškumo jausmą. Bet taip pat, „1917“ mes išvystame pasiaukojimą, meilę ir viltį. Karas būna visoks, ką puikiai parodo pagrindinių filmo veikėjų Skofildo ir Bleiko požiūris į jį. Bleikas tikisi, kad po įvykdytos užduoties ant jo krūtinės puikuosis medalis, Skofildas savąjį seniai iškeitė į vyno butelį. S. Mendesas į dvi valandas sugebėjo sutalpinti visa tai, dėl ko mes žavimės ar šlykštimės karu.
„1917“ yra tas filmas, kurio nevertėtų pasilikti peržiūrai namuose. Didžiulis kino ekranas yra ta scena, kurioje atsiskleidžia visas šio kūrinio grožis. Įspūdis, kad visa juosta nufilmuota vienu kadru įprasmina, kartu ir praturtina, pasirinktą veikėjų kelionės pasakojimo būdą. Pagrindinis filmo operatorius Rogeris Deakinsas dar to nežinantiems ar primiršusiems pademonstruoja, kokius vaizdus jis gali tapyti savo kamera. Thomaso Newmano muzika gal kiek saldoka, gal kiek tradicinė, bet ta scena miške su daina „Wayfaring Stranger“ pritildo vidinį skeptiką ir snobą.
„1917“ yra skirtas S. Mendeso seneliui Alfredui Mendesui, pačiam kariavusiam Pirmajame pasauliniame kare, su padėka, kad jis papasakojo istorijas, kurių fragmentus vaikaitis panaudojo savo kūriniui. A. Mendesui padėkoti galime ir mes. Kad jo istorijos virto vienu geriausių šio amžiaus karo filmu bei vienu geriausių pastarųjų metų holivudinių projektų.
Filmo veiksmas vyksta Pirmojo pasaulinio karo metu, 1917 m. pavasaris. Britų žvalgyba sužino, kad 1,6 tūkst. karių batalionas žygiuoja į vokiečių paspęstus spąstus. Kariuomenės vadovybė paveda dviem jauniems eiliniams perduoti žinią apie gręsiantį pavojų. Vaikinai turės pereiti fronto liniją ir keliauti per priešo kontroliuojamą teritoriją.
S. Mendesas šiuo filmu dviračio neišranda, bet naudoja mums visiems gerai žinomus būdus konstruoti istoriją. Ir tai daro meistriškai. Į kareivių kelionę galima žiūrėti į kaip monomitą arba herojišką kelionę, siužeto pasakojimo būdą, kuris naudojamas tiek religinių asmenybių mituose, tokių kaip Jėzus Kristus ar Buda, tiek šimtmečius siekiančiuose literatūros kūriniuose, tiek mūsų laikams artimesniuose kultūros reiškiniuose, tokiuose kaip „Žvaigždžių karai“ ar „Žiedų valdovas“.
Režisierius šį herojiškos kelionės kanoną paėmė kaip griaučius, kuriuos turėjo užpildyti. Ir nors, atrodytų, turint tokį paruoštuką, nėra sunku sukurpti kokybišką ir žiūrimą filmą, natūraliai kiltų klausimas, kodėl vieniems pavyksta, o kitiems ne. S. Mendesui pavyko.
Viena iš jo sėkmės priežasčių galime laikyti tai, kad turimą paruoštuką jis pritaikė rodomo filmo tematikai – Pirmajam pasauliniam karui. Taip pat jis istoriją pritaikė dabartinio kino žiūrovo įnoriams ir poreikiams: kada siužetą šiek tiek pagreitinti ir suintensyvinti, kada šiek tiek palėtinti ir leisti žiūrovui atsipalaiduoti.
„1917“ įtraukia ne tik dėl gerai pasakojamos istorijos, bet ir dėl to, kad filmas suteikia savotišką dalyvavimo veiksme jausmą. Toks įspūdis susidaro, nes kūrėjai susikoncentruoja ties keliais veikėjais ir jų kelione bei tai, kad filmavimo stiliuje galime įžvelgti ir vaidmenų žaidimų (RPG) braižo.
Nukreiptas žvilgsnis tik į kelis veikėjus leidžia juos ir geriau pažinti. Ir nors filmas veikiau koncentravosi į veikėjų kelionę, o ne į jų vidinio pasaulio žemėlapio braižymą, kelios detalės, pokalbiai ar veido mimikos leido mums suvokti, kas tai per žmonės ir kokios jų nuostatos. Toks žiūrovo pritraukimas, tiek prie veikėjų asmenybių, tiek prie filmo veiksmo, pavertė „1917“ peržiūrą daug turiningesne.
S. Mendesą galima pagirti ir už tai, kad jis neužsaldino pačio karo vaizdavimo, tad mes negauname cukrumi apibarstytos superdidvyrių epopėjos ar ant propagandos ribos balansuojančio kūrinio. Pagal savo estetinį suvokimą, kino kūrėjas mums parodė tai, ką puikiai apibūdina Peterio Englundo knygos pavadinimas – karo liūdesį ir grožį.
Gulintys ir yrantys kritusių karų lavonai, sprogstančios minos ir virš galvų zvimbiančios kulkos. Pagalbos ranka draugui, pasiaukojimas, siekiant išgelbėti kito gyvybę ir paskutinė daina prieš lemiamą mūšį, kurioje pasakojama apie vienišą keliautoją, trokštantį tik vieno – grįžti namo.
Ir šis S. Mendeso mums rodomas karo liūdesys ir grožis sukelia pasibaisėjimą, gailestį, kartais bejėgiškumo jausmą. Bet taip pat, „1917“ mes išvystame pasiaukojimą, meilę ir viltį. Karas būna visoks, ką puikiai parodo pagrindinių filmo veikėjų Skofildo ir Bleiko požiūris į jį. Bleikas tikisi, kad po įvykdytos užduoties ant jo krūtinės puikuosis medalis, Skofildas savąjį seniai iškeitė į vyno butelį. S. Mendesas į dvi valandas sugebėjo sutalpinti visa tai, dėl ko mes žavimės ar šlykštimės karu.
„1917“ yra tas filmas, kurio nevertėtų pasilikti peržiūrai namuose. Didžiulis kino ekranas yra ta scena, kurioje atsiskleidžia visas šio kūrinio grožis. Įspūdis, kad visa juosta nufilmuota vienu kadru įprasmina, kartu ir praturtina, pasirinktą veikėjų kelionės pasakojimo būdą. Pagrindinis filmo operatorius Rogeris Deakinsas dar to nežinantiems ar primiršusiems pademonstruoja, kokius vaizdus jis gali tapyti savo kamera. Thomaso Newmano muzika gal kiek saldoka, gal kiek tradicinė, bet ta scena miške su daina „Wayfaring Stranger“ pritildo vidinį skeptiką ir snobą.
„1917“ yra skirtas S. Mendeso seneliui Alfredui Mendesui, pačiam kariavusiam Pirmajame pasauliniame kare, su padėka, kad jis papasakojo istorijas, kurių fragmentus vaikaitis panaudojo savo kūriniui. A. Mendesui padėkoti galime ir mes. Kad jo istorijos virto vienu geriausių šio amžiaus karo filmu bei vienu geriausių pastarųjų metų holivudinių projektų.
