Projektą „Anabelė 3“ mums pristato žmogus, kuris parašė scenarijų pirmosioms dviem „Anabelės“ frančižės dalims bei yra prisidėjęs prie šiurpiojo „Tai“ (orig. „IT“) ir būsimojo „Tai 2“ scenarijaus kūrimo. Tai – režisierius Gary‘is Daubermanas. Tiesa, kaip režisierius, jis čia tik debiutuoja, nes tai jo pirmasis tiesiogiai koordinuojamas darbas. O realizuoja jis ne ką kitą, o kartu su paties siaubo genijumi James‘u Wanu parašytą trečiąją frančizės dalį.
Po pirmosios, keista, silpniausios, dalies bei antrosios, stipresnės, partijos – Anabelė grįžta į kino ekranus pilnu pajėgumu. Šioje istorijos dalyje ji surengia tokį vakarėlį, kokio mes dar nematėme. O pakviestieji yra… na, visi Vorenų garderobe saugomi eksponatai. O susidoroti su to pasekmėmis čia teks jaunajai Vorenų atžalai – Džiudei.
Siužetinės detalės
Vadinkite mane senamadišku ( ar tiesiog Jau senu), bet mėgstu, kai laikas patikrina ir užpatentuoja kokį nors gyvenimo aspektą ir jis tampa savotišku kažko pagrindu. Šiuo atveju, kalba eina 2013 metais pradėtą James‘o Wano „Išvarymo“ visatą, po kurios skliautu patenka ir pati „Anabelė“. Laikas patikrino ir užpatentavo šios frančizės, pavadinkime, generuojamą energetiką ir ją vaisingai atkuria kiekviename šios visatos projektų. „Anabelė 3“ – tikrai ne išimtis. Čia nuo pat pirmųjų kadrų apima teigiamas Deja Vu jausmas, tarsi ši visata Tavęs laukė ir džiaugiasi, kad Tu vėl esi pasiruošęs sugerti jos skleidžiamą energiją. Tai tarsi… siaubo žanro „Keršytojai“.
Kitais žodžiais, filmas jau pats savaime savyje turi „įspaustą“ vizitinę siužeto kortelę, tarsi Jūs atsisėstumėte žiūrėti vidury veiksmo, ir vis tiek suprastum, kur esate patekę – sunkus muzikos tonas, slegianti įtampa, kažkur galandami Jūsų nervai bei fone šmėžuojantys dvasių siluetai. Rodosi, tiek siaubo filmų yra įvilkta į tuos pačius marškinius, tačiau šioje visatoje jie vis tiek randa būdą atrodyti lyg išskalbti su „Perwoll Black Magic“ ir iš niekur ištraukus tą 5 litrų butelį minkštiklio , sakyti „Taip, tai aš“.
Taigi, siužetas savyje neša tikrai pakankamai įdomią istoriją, kurioje inkorporuota ne tik šlakelis neblogo humoro, bet ir – laimei – sočiai siaubo. Nors, kitą vertus, pats siaubo faktorius suaktyvėja tik – labai – antrojoje filmo pusėje. Pirmoji pusė tokia, labiau, kažko paruošimui, kame aš dar ne itin radau prasmės. Čia labiau vystoma kažkokia dramos užuomazga: reflektavimas apie mokyklą, didžiulis noras parodyti, kokie siaurapročiai ir smalsūs yra paaugliai, kaip visame kame reikia išlikti stipriems… ir štai ima rodytis pirmieji demonai (žinau, arba aš tikrai per daug senas tokiam siužetui, arba čia tikrai buvo per ilgai apsistota ties „šviesiąja“ jo puse).
Na, trumpiau tariant, siaubo filmų siužetai visuomet turi plonesnes sieneles ir į šiuos burbulus oro daugiau nei galima neįpūsi. Tad po kantraus laukimo ant keistos „šeimyniškosios“ istorijos dalies – visgi apdovanojimas ateina, ir supranti, laukimo būta tikrai verto.
Techninės detalės
Kaip jau minėjau, laiko patikrinti dalykai yra geriausi. Ir tą patį galima pasakyti apie James‘o Wano indėlį į šį filmą, kartu su Gary‘iu Daubermanu parašant jam scenarijų. Ir nors žiūrint filmą galvoje ir nuskambėjo keletą kartų mintis „Nežinau, aš tai kitaip būčiau lietęs tą užkeiktą lėlę…“ (pala, skamba kažkaip ne taip), scenarijus savyje neša užtektinai parako sulaikyti žiūrovo susidomėjimą, jį prajuokinti ir galiausiai pristatyti pagrindinį filmo paketą – sveikinimai toms trylikametėms, kurios visą filmą klykė kaip amerikiečių filme (ai, pala…).
Aplodismentai ir montažinei grupei bei operatoriui – mano manymu, būtent ant šių komandų ir laikosi bene esminis pojūčių išgavimas siaubo filmuose. Padėka ir aktoriams, kad žiūrint filmą burnoje nesijautė medienos skonio nuo jų vaidybos – siaubo filmuose vaidyba, paprastai, yra plonas ledas.
Reziumuojant…
„Anabelė 3“ – tai filmas, kuris leidžia tikėti, jog „Išvarymo“ frančizė dar turi vilties pilnai atsitiesti (ne, Vienuole, tau liko kalėti dar kokį… daug metų) ir įrodyti, jog filmai, įvilkti senais marškiniais – gali atrodyti naujai. Tai vienas tų filmų, į kurį galima nebijoti eiti dėl jųjų prėskumo ir sunerimti dėl to, kaip „smagiai“ jis gali palysti po Jūsų oda. Kaip siaubo žanro gurmanas, siūlyčiau neapeiti šio filmo.