Trilerių mėgėjams išaušo karštos dienos – ne todėl, kad mūsų kraštą pagaliau užplūdo šiluma, o todėl, kad kino teatruose vėl gausu šio žanro premjerų. Viena jų – Dean‘o Devlin‘o „Blogasis Samarietis“ (angl. „Bad Samaritan“). Kiek blogasis – leiskit, apžvelgsiu.
Šiam amerikiečių režisieriui tai jau antrasis režisuotas filmas. Debiutavo jis prieš metus, su filmu „Globalinė audra“ (angl. „Geostorm“), nesulaukusiu didelės sėkmės. Pastarosios daugiau ragauti teko prisidedant prie tokių filmų kaip „Nepriklausomybės diena“ ar „Godzila“ prodiusavimo. Jau aišku, kad prisidės ir prie dar tik ruošiamos kurti „Nepriklausomybės dienos“ trečiosios dalies. Sukaupus nemažą bagažą patirties dirbant prie tokių garsių filmų, drąsu imtis ir nenutolti nuo įtemptų nuotykių ir siaubo kuriant savuosius. Būtent toks yra ir pasirodęs naujasis filmas.
„Blogasis Samarietis“ – keistai nuteikiantis pavadinimas. Neskaičius aprašymo mintys kyla įvairiausios, ir turbūt nei viena nėra artima tai, apie ką visgi čia yra pasakojama. O istorija paprasta – du vaikinai, užsiiminėjantys turtuolių namų „švarinimu“, kartą prisižaidžia ir vietoj turtų randa įkalintą merginą. Šiek tiek siaubo, o po to jau prasideda trilerio dalis – grobti mėgstantis milijonierius pradeda persekioti vagišius. Pagrindinis herojus Šonas (aktorius Robert‘as Sheehan‘as) aišku visais įmanomais būdais bando atskleisti, kas čia vyksta ir išlaisvinti merginą.
Filmo pradžia nuteikia dar keisčiau – rodoma trumpa praeities ištrauka: bauginanti scena su berniuku ir arkliais, šūviais tamsią naktį. Sunkokai sekasi suprasti, kas ten galėtų vykti, ypač po to, kai iš karto peršokama į šių dienų laikus ir du jaunuolius, vairuojančius prabangias mašinas. Arklių scena pasikartoja tik antroje filmo dalyje, ir jau pasidaro šiek tiek aiškesnė jos esmė ir prasmė, tačiau vistiek lieka kiek „išblukusi“ ir nelabai turinti jungtį su likusia filmo dalimi ir atmosfera. Išduoti nenoriu, kam ji vis dėl to ten reikalinga, tačiau profesionalūs trilerių žiūrėtojai turbūt suprato iš karto – vaikystės trauma arklidėse atsiliepia dabartiniame milijonieriaus gyvenime, verčianti šią kainą mokėti niekuo nekaltus žmones. Arba tiksliau – virsti trileriu, ieškant atpirkimo (ne)nusipelniusių žmonių.
Įspraustas į siaubo trilerio žanrą, šis filmas visgi labiau trileris, nei siaubas. Yra keletas scenų, kurios tikrai efektingos ir netikėtai priverčia žiūrintįjį eiti pagaugais ir džiaugtis, kad filmo herojus, bėgantis nuo pavojų, yra ne jis, tačiau jų nėra tiek daug. Ar pavykę trileriui pritinkančios gaudynių ir istorijos narpliojimo scenos? Didžioji dalis – taip. Prabangios mašinos ir namai, išmaniosios technologijos, kurios leidžia scenarijų sukti netikėtais kampais, ir pagrindinių herojų – gerojo vaikino ir blogiuko milijonieriaus – gaudynės, – tikrai ne visada leidžia atsikvėpti. Gal kiek ištempta pabaigoje, kai jau atrodo, kad filmas ims greitai ir pasibaigs – gaunam dar vieną siužeto vingį ir laiką kvapo užlaikymui. Tuo tarpu – skaudžių pamokų ir netekčių tinklas, įveliantis visus pakeliui.
Atskiros pastraipos nusipelno blogąjį herojų Keilą įkūnyjęs David‘as Tenhant‘as. Jei šis škotų kilmės aktorius pasirodytų nematytas (nors vaidino seriale „Daktaras Kas“ (angl. „Doctor Who“)), galbūt tada… girdėtas. Jo balsas skamba įvairiuose televiziniuose serialuose, kaip, pavyzdžiui, „Šeimos bičas“ (angl. „Family guy“), filmuose – „Kaip prisijaukinti drakoną“ (angl. How to train your dragon“), ar kompiuteriniuose žaidimuose – „Call of Duty WWII“. Šio personažo įtaigumu abejoti netenka nei sekundės: atrodo, kad aktorius tikrai atlikęs namų darbus – kaip būti pamišėliu ir kankinti kitus… Gera vaidyba pasižymi ir likę aktoriai. Na, bent jau nekikena kankinami ar bėgdami nuo pavojų.
Kinematografija švari, pasirinktas tokiam žanrui tinkantis tamsesnis spalvų koloritas, montažas įtaigus – reikiamais momentais priverčiantis krūptelėti. Garso takelis nėra perkrautas nereikalinga muzika ar garsais, kurie nesuteikia jokios papildomos informacijos matomam vaizdui.
Apibendrinant – „Blogasis samarietis“ visai vykęs, su keletu koreguotinų scenų ir scenarijaus vingių, filmas. Na, galbūt koreguotinu ir pavadinimu – nes taip lengvai ir paprastai „bloguoju“ herojų vadintų galbūt pradinukas savo rašinyje, o tikrojo „samariečio“ ieškotų tie, kurie girdėję apie jį tik Biblijoje. Ir tai nėra tas atvejis, kuris jus nustebins negirdėta istorija, tačiau tikrai leis pakrūpčioti ir laikyti kumščius teisingumo momento belaukiant. Ir šaltas baimės prakaitas tikrai atvėsins, jei visgi jums jau per karšta šiomis pavasario dienomis.