Jau turbūt niekam nėra nuostabu, kad kino studija „Disney“ kepa vieną savo animacijos adaptaciją po kitos. Jei tiksliau, visos senosios animacijos, kad ir po 50 ar 60 metų persikelia į tikrąjį pasaulį. Pradedant Snieguole, Pelene ir dar aibe kitų Disnėjaus princesių, baigiant „Džiunglių knyga“, o dabar ir „Dambiu“.
Į paskutinius savo gyvavimo metus skaičiuojantį keliaujantį cirką po karo sugrįžta Holtas Farjeris. Tiesa, jam čia darbo – nebelikę. Vienintelė vieta – dramblių priežiūra. Netikėtai, viena naujakurė iš Azijos atsiveda drambliuką su neįprastai didelėmis ausimis. Holtas su savo vaikais netrukus atranda stebuklą – didžiaausis drambliukas – skrenda! Toks cirko pasirodymas staigiai iškelia apmirusį cirką į aukso amžių, o kartu ir smarkiai padidina jo žinomumą. Toks pasirodymas nepraslysta pro akis ir didelio cirko ir atrakcionų parko savininko Vandervero, kurio kėslai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo geri.
Nuo to, kai Dambis pasirodė mūsų pasaulyje, praėjo 78 metai. Prieš tiek metų galėjome pamatyti animacinį drambliuką, galėjusį skraidyti. Padedant ypatingai gražioms specialiųjų efektų technologijoms, Dambis atgijo ir persikėlė mūsų pasaulyje. Ir būtent Dambis yra tas vienas labai retas dalykas, kuris išliko istorijoje. Išties, jei geriau pažiūrėtume, tai Timas Burtonas „nesicackino“ ir, galima sakyti, pašalino beveik viską, kas buvo rodoma animacijoje. Ar tai gerai, ar negerai, palikčiau spręsti kiekvienam, kuris pažiūrės šį filmą. Asmeniškai man tai netrukdė. Gal net ir geriau, kad režisierius pakeitė istoriją ir visai kitu kampu pažvelgė į cirko drambliuko gyvenimą.
Turbūt vienas esminių pastebėjimų – „Dambis“ iš esmės neturi nieko, kas jį sietų su tuo, ką esame pratę matyti iš „Disney“ studijos. Jei tiksliau, filme karaliauja Burtoniškas groteskas. Kiekvienas susipažinęs su režisieriaus darbais, tikrai supras, apie ką eina kalba. Bet galima ir šiek tiek įvardinti. Pirmiausia, tik Burtonas gali sugalvoti pagrindinį veikėją pateikti be galūnės ir su beveik iširusia šeima. Antra – spalvos. Filme jų yra, bet absoliučiai visos jos yra tamsios. Tamsiai raudona, tamsiai geltona, dažnai viskas vyksta purvinose palapinėse, visi purvinais drabužiais, suodini, negražūs. Tam tikras pompastiškas grožis pasirodo antroje filmo dalyje, kurioje viskas perteikiama su absurdiška hiperbolizacija. Matome labai didelį parką, kuriame išsipildo visų svajonės. Daug spalvų, nors aplink parką tik industrializacijos ženklai ir deginamos anglies dūmai. Cirko artistai – spindi grožiu. Žodžiu, jaučiamas labai ryškus kontrastas, tarp sukurto magiško pasaulio ir išorinio pasaulio, iš kurio net ir pats Medičių cirkas atvyksta. Tai labai tipinis reiškinys Timui Burtonui, kuris itin mėgsta kontrastingus reiškinius, ypač vizualine prasme.
Neatsisakoma ir standartinių Burtono pamėgtų gyvūnų vizualizacijų. Pasiutusios beždžionės, į aplinką reaguojančios pelės, savo elgėsį kontroliuoti galinčios kobros ir, galiausiai, sodrios žydros spalvos plačių akių savininkas didelėmis ausimis – Dambis. Režisierius sugebėjo labai sužmoginti personažą, todėl kiekvienam žiūrovui, ypač vaikams, bus tikrai paprasta susitapatinti su Dambiu. Gal dėl to pats Dambis ir tampa filmo žvaigžde. Ir visiškai nesvarbu, kokio kalibro aktoriai stoja žmogiškoje filmo pusėje. Turbūt pats keisčiausias ir „tiems laikams“ sunkiai suprantamas sprendimas, kuris nors ir labai pagirtinas, bet šioje vietoje sunkiai įsiterpiantis – teisingas elgesys su gyvūnais. O jei tiksliau – cirkas be gyvūnų arba visi gyvūnai laikomi laisvai, ne narvuose. Kaip minėjau, pats esu už tai, tačiau filmo kontekste tai atrodė perteklinis dalykas.
Kalbant apie aktorius, tai jų kolektyvas tikrai nėra kuklus. O kaip kitaip gali būti Timo Burtono filme? Tai ir Colinas Farrellas, Michaelas Keatonas ir legendinis Danny‘s DeVito. Ir, žinoma, viena iš trijų dažniausiai Burtono filmuose matoma aktorė – Eva Green. Puikus aktorių kolektyvas, kurie žino, kaip reikia vaidinti. Ir tai, jie nublanko prieš skaitmeninėmis technologijomis sukurtą drambliuką.
Techniškai, technologiškai ir dar kitaip „tech“ filmas puikus. Kaip jau minėjau, spalvos sodrios, kad ir tamsios, vizualiai viskas atrodo nepriekaištingai. Kostiumai gražūs, muzikinis takelis puikus. Viskas atrodo gerai. Tačiau filmas turi ir porą minusų. Arba, trūkumų.
Vienas jų – tai labai jau paprasta, gal net supaprastinta istorija. Akivaizdu, kad filmas buvo taikytas į jaunąją auditoriją. Tokią, kuriai nelabai svarbu istorija, o įdomu žiūrėti į Dambio akis. Dvi istorijos linijos yra vaiko-mamos santykiai ir vaikų-tėvo santykiai. Iš principo dvi skirtingos ir tuo pačiu tokios pačios linijos, kurios eina lygiagrečiai ir nelabai įdomiai. Kitas filmo trūkumas, kad jis nepalieka jokio „WOW“ jausmo. Tiesa, toks jausmas retai pasiekia po Timo Burtono filmų. Ir, visgi, iš „Disney“ atkeliavę darbai dažnai sukelia beprotiškai daug emocijų, grožio, pompastikos, stebuklų supratimo. O čia to nebuvo. Toks „Meh“ jausmas po filmo, kai išeini ir turbūt pamiršti.
„Dambis“ yra dar vienas geras Timo Burtono filmas. Jame „Disney“ žavesio nėra, tačiau filmas, net ir turintis gana paprastą istoriją, tikrai neprailgs. Daugiau nei 2 valandos praskrieja taip pat greitai, kaip Dambis apskrenda apie cirko areną. Timo Burtono gerbėjams filmas tikrai patiks, tačiau kitiems prašalaičiams viskas gali būti nuobodokas. Nepaisant to, rekomenduočiau filmą pažiūrėti bent kartą, kad žinotume, kaip „Nedisnėjiškai“ gali atrodyti „Disnėjus“.