Daugiau kaip dvidešimt metų. Maždaug tiek vadinamajame „produkcijos pragare“ buvo užstrigęs „Dvynio“ (angl. „Gemini Man“) projektas. Nuo tada, kai pirminė dar 1997 m. idėja pasiekė Holivudo studijas, o keitėsi daug kas – režisieriai, scenaristai, pagrindinis aktorius. Scenarijus buvo perrašomas net šešis kartus! O pagrindinį personažą galėjo įkūnyti Harrisonas Fordas, Chrisas O‘Donnellas, Melas Gibsonas, Jonas Voightas, Nicolas Cage‘as, Bradas Pittas, Tomas Cruise‘as, Clintas Eastwoodas, Arnoldas Scwarzenegeris, Sylvesteris Stallone, Seanas Connery‘is.
Galiausiai apsispręsta, kad „Dvynys“ įgaus Willo Smitho veidą, o filmo režisūra patikėta į Holivudą sėkmingai importuotam taivaniečiui Angui Lee. Tai sineastas, kurio sąskaitoje – du Oskarai už geriausią režisūrą (už dvi knygų ekranizacijas: Yanno Martelio „Pi gyvenimas“ (angl. „Life of Pi“, 2012 m.) ir Annie Proulx „Kuprotas kalnas“ (angl. „Brokeback Mountain“, 2005 m.)), be to, jo režisuotas fantastinis veiksmo filmas „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (kin. „Wo hu cang long“, 2000 m. ) 2001 m. Oskaruose pripažintas geriausiu užsienio filmu. Tačiau po „Pi gyvenimo“, kuris iš viso pelnė 4 Oskarus ir buvo nominuotas dar 7 (tarp jų – ir kaip geriausias metų filmas) A. Lee atrodo pritilęs. Tiesa, 2016 m. pasirodė jo režisuota karinė sportinė drama „Ilgasis Bilio Lyno pasivaikščiojimas tarp kėlinių“ (angl. „Billy Lynn‘s Long Halftime Walk“), tačiau didesnio dėmesio nebuvo verta. Dabar jis grįžta su technologinę revoliuciją kino industrijoje žadančiu „Dvyniu“. Pažiūrėkime, koks tas jo sugrįžimas.
Trumpai apie filmo siužetą
Henris Broganas (akt. Will Smith) yra profesionalus samdomas žudikas, dirbantis slaptai vyriausybinei organizacijai. Henris savo srityje laikomas geriausiu iš geriausių, tačiau kuo toliau, tuo labiau susiduria su moralinėmis prieštaromis. Persisotinęs šio amoralaus amato jis ketina tyliai ramiai išeiti į pensiją. Vis tik tyliai ramiai to padaryti nepavyks – vyriausybė nėra linkusi palikti gyvų tų, kurie žino tiek daug jos paslapčių. Tad iš medžiotojo Henris netrunka pats tapti taikiniu. Tik Henriui sunaikinti pasiųstas žudikas atrodo taip keistai iki skausmo pažįstamas. Kiekvienas judesys, kiekvienas žingsnis, kiekvienas kryptelėjimas – viskas taip… sava! Nieko keisto – netrunka paaiškėti, kad Henris kovoja… pats su savimi. Ar, jei tiksliau, savo jaunesne versija.
Akis į akį su klonu
Jei jau pradėjote spjaudytis, kad ką tik recenzijoje neatsargiai buvo atskleista filmo intriga – galite nusiraminti. Taip, pagrindinio personažo susidūrimas ir kova su savo klonu yra šio filmo ašis ir esmė, tačiau tą galima sužinoti ir iš filmo anonso, kuriame ši intriga visai nesitaupant parodoma, ir iš IMDB pateikiamo vieno sakinio aprašymo. Problema ta, kad iš to (neskaitant pažaidimo technologijomis) filmo kūrėjams neapvyksta nieko o nieko išlaužti. Nors potencialo tam būta.
Klonas irgi žmogus
Labai labai pasistengus ir paėmus galingą didinamąjį stiklą galima įžiūrėti, kad „Dvynys“ šiek tiek bando pakrapštyti iš žmogaus klonavimo kylančius bioetikos klausimus. Klonavimas šiame filme smerkiamas tiek originalo (Henris), tiek kopijos (Jaunėlis) lūpomis. Pirmajam apmaudu dėl to, kad eksperimentas atliktas neatsiklausus jo valios, antrajam kyla tapatybės problema. Vis tik tas pakrapštymas toks paviršinis, kad ta tema čia nuskambantys personažų pasvarstymai, kitame kontekste gal ir galintys turėti bent šiokios tokios išliekamosios vertės, čia visiškai pasimeta tarp „šaudo-gaudo“ scenų ir specialiųjų efektų.
Blizgus saldainio popierėlis
Būtent dėl to ši juosta ir nuvilia. Be pakankamai neblogų, bet visgi neoriginalių veiksmo scenų ir pačios kertinės idėjos (pagrindinio personažo kova su savo klonu), kuri per visą filmą į priekį pasistūmėja labai nežymiai, čia daugiau nieko nėra. Taip, vizualiai gana gražu, bet ne tiek, kad būtų kažkas tokio super duper vau, privalomos veiksmo scenos – susišaudymai ir gaudynės motociklais – įtraukiančios, bet nuvalkiotos tokios gausybės ankstesnių filmų, kad jas kartoti dabar yra visiška banalumo viršūnė.
Personažai ir aktoriai
Kalbant apie šitą filmą, vienintelis personažas, kurį galima išskirti yra Willo Smitho įkūnijamas Henris. Net jei per daug ir neatskleistas bei neišplėtotas, jis yra vienintelis, kuris yra bent per trupinį įdomus šiame filme. Nė per pusę tiek nesudomina jo jaunsenysis alter ego – Jaunėlis. Nors jis ir patiria pokytį, tai įvyksta nenatūraliai ir neįtikinamai. Henrio kompanionė Dani Zakarevski (akt. Mary Elizabeth Winstead) yra tiesiog tokio tipo filmui reikalinga pagalbininkė (na ir dar moteriška gracija, kaip gi be jos), kaip ir Baronas (akt. Benedict Wong). Pagrindinis antagonistas – Klėjus Veris (akt. Clive Owen) iš esmės yra joks, o blogas vien todėl, kad taip iš anksto sugalvota.
Panašiai tą patį galima pasakyti ir apie aktorius. Vienintelis Willas Smithas čia atrodo neblogai, tiek vaidindamas Henrį, tiek Jaunėlį. Visi kiti susilieja į blankių, neišraiškingų ir išskydusių taškelių visumą. Kita vertus, kad ir kokio gerumo būtų Clive‘as Owenas, jam čia savo talento atskleisti nėra nei kaip, nei kur – tas pats pasakytina ir apie likusius aktorius. Atrodo, kad „Dvynio“ kūrėjai užsižaidžia technine naujove ir pačia idėja – originalo akistata su klonu – tad kitkam dėmesio nebelieka.
Techniniai dalykai
Šio filmo kūrimas taip lėtai klostėsi ir dalies ir dėl to, kad iki tol nebuvo atitinkamos technologijos, leidžiančios „pajauninti“ aktorius keliais dešimtmečiais. Žinoma, grimas ir kompiuterinė grafika naudoti ir iki tol, tačiau kuriant „Dvynį“ buvo siekiama žengti dar toliau. Kuriant šią juostą panaudotas 3D+formatas, 4K raiška ir 60 kadrai per sekundę (įprastas formatas – 24 kadrai per sekundę). Nors tai nėra visiškai naujas išradimas (ši technologija kaip eksperimentinė pradėta taikyti jau prieš 3 metus), tačiau A. Lee pirmasis ryžosi ją panaudoti visam filmui, o ne tam tikriems epizodams. Būtent tai leido ekrane „klonuoti“ Willą Smithą. Vizualinis rezultatas toks sėkmingas, kad nežinant neįmanoma pasakyti, kad Jaunėlis – ne tikras aktorius iš kūno ir kraujo, o viso labo kompiuterinės grafikos burtininkų darbo rezultatas. Atsižvelgiant į šį techninį pasiekimą (ir prisiminus pranašišką Ari Formano pusiau animacinę mokslinės fantastikos dramą „Kongresas“ (angl. „The Congress“, 2013 m.)), visai realu tikėtis, kad ateityje kompiuteriniai „aktoriai“ taps visai įprastu reiškiniu.
Na o grįžtant prie šio filmo – kamera juda neblogai – tiek atskleisdama miestų panoramų grožį, tiek sekiodama personažus veiksmo scenose, vienu atveju šmėkšteli išgaubto lęšio užfiksuotas vaizdas. Garso takelis – didingas ir dramatiškas, tinkamai papildantis vaizdą ekrane, tačiau einantis, praeinantis ir neįsimenantis.
Reziumė
„Dvynys“ – techniškai novatoriškas, bet absoliučiai vienkartinis ir nieko o nieko naujo turinio prasme nepasiūlantis filmas. Veiksmo scenos, nors ir įtraukiančios, matytos anksčiau ne vieną ir ne du šimtus kartų, scenarijus skystas ir nepasižymintis nei tvirtesne logika, nei gilesne mintimi, personažai – blankūs ir neišplėtoti trafaretai. Tad šį filmą verta žiūrėti tik tuo atveju, jei rimtai domina kino techninė pusė arba jei esate prisiekę Willo Smitho gerbėjai.
