Režisierius Guy Ritchie, labiausiai žinomas dėl energingų ir šmaikščių kriminalinių filmų kaip „Lok, stok arba šauk“ (angl. „Lock, Stock and Two Smoking Barrels“) bei „Vagišiai“ (angl. „Snatch“), jau ilgą laiką nedirbo prie kažko panašaus. Išties, paskutinis jo nusikaltimų trileris „Rokenrola“ (angl. „RocknRolla) išėjo 2008-ais metais ir nuo tada Guy Ritchie virto tikru Holivudo režisieriumi su didelio biudžeto projektais ir vis labiau nykstančiu išskirtinumu. Bet kadangi praeitais metais jo režisuotas „Aladinas“ (angl. „Alladin“) įnešė „Disney“ studijai dar vieną milijardą dolerių, galbūt už tai jis leido sau susukti mažesnį ir paprastesnį filmuką. Tad „Džentelmenai“ (angl. „The Gentlemen“) yra jo sveikintinas sugrįžimas prie šaknų: nedidelis biudžetas, šaunūs aktoriai, daug keiksmažodžių ir malonių, angliškų akcentų.
Siužetas
„Džentelmenai“ pristato dar vieną painų Guy Ritchio nusikaltimų voratinklį. Jo centre yra marihuanos augintojas bei prekeivis Mikis Piersonas (Matthew McConaughey). Sumąstęs, kad pats laikas pasitraukti iš pavojingos veiklos ir išeiti į ankstyvą pensiją, Mikis suranda pirkėją, už didelę sumą nupirksiantį jo visą verslą. Tuo pat momentu karštakošis azijietis Sausiaakis (Henry Golding) taip pat nusprendžia tapti marihuanos plantacijos savininku ir nėra patenkintas neigiamu atsakymu. Iškart užverda karas ir chaosas, o viską stebi suktas ir savanaudiškas fotografas Flečeris (Hugh Grant).
Filmas
„Džentelmenai“ iš esmės yra paprasta ir tiesmukiška istorija, tačiau paprastumas ir tiesmukiškumas niekada nebuvo šių kriminalų savybės. Šįkart ją atpasakoja filmo veikėjas, Hugh Granto veikėjas Flečeris, labai mėgstantis pakomentuoti ir iškraipyti savo pasaką, taip pat dar yra ir režisieriaus Tarantiniškas polinkis stumti laiką ir šnekėti apie nieką. Galbūt todėl didžiąją laiko dalį siužetas yra sausas ir nekabinantis, negaunantis reikiamos kibirkšties, kad tikrai užsivestų. Filmo pasakotojas daug plepa kaip čia viskas panašu į filmą ir režisierius tuo naudojasi, kad kartais ir be reikalo laužytų ketvirtą sieną, pasišaipytų iš žanro ar kažką šmaikštaus papaišytų ant ekrano. Veikėjai pirma išsamiai padiskutuos ar pravardžiuoti juodaodį yra rasistiška prieš apsiimant svarbius reikalus. Individualios scenos irgi užsitęsia ilgiau nei reikia. Režisierius yra labiau nusiteikęs padaryti filmą protingu bei stilingu, bet ne labiau suprantamu, mat žaidėjų šiame nusikaltimų voratinklyje yra daug, tačiau laikas jų pažinimui nėra toks svarbus kaip veikėjų diskusija apie kepsnius ir sodo krosneles.
Kita vertus, tokių pačių problemų turėjo ir praeitos Guy Ritchio nusikaltimų istorijos, tačiau jas atpirko teigiamos savybės. Tas pats ir čia – filmas nereikalingai painus, pripūstas tuščio oro, bet niekada nuobodus. Jei yra nusiteikimo pažiūrėti kaip stilingi ir vyriški Londono gangsteriai vienas kitą pravardžiuoja visais įmanomais keturių raidžių keiksmažodžiais su ausiai maloniais akcentais, „Džentelmenai“ yra puikus pasirinkimas. Nešvankumais pagardinti dialogai yra šmaikštūs, pavienės scenos smagios, filmas juda su režisieriui būdinga energija bei greičiu, o aukšto lygio aktorių komanda smaginasi savo rolėse. Sunku išrinkti favoritą, nes kiekvienas veikėjas jaučiasi lyg specialiai parašytas išnaudoti tam tikro aktoriaus stiprybes. Colinas Farrellas renkasi komiškus momentus kaip geraširdis treneris, Hugh Granto komentarai ir flirtavimas paįvairina jo pasakojamą istoriją, o Matthew McConaughey savo agresyvaus lyderio rolę galėtų atlikti ir miegodamas.
Net ir ta sausa istorija pabaigoje atgyja, kai laikas versti kortas ir atskleisti visas paslaptis. Vėlgi, tai nebus staigmena Guy Ritchio filmų mėgėjams. Paskutinį pusvalandį režisierius pradeda mėtytis siužetiniais posūkiais, atsitiktinumais, netikėtumais ir visokiais „o iš tikrųjų buvo taip…“ įvykių pakraipymais. Atsėdėjus ilgą siužeto pastatymą ir painias veikėjų schemas, istorijos finalas, ir jį palydintis efektyvus humoras, yra pabaigoje to verti. Ar visi tie greitai šaudomi siurprizai yra logiški? Tikrai ne. Ar galų gale visa tai yra smagu? Be abejonės.
Išvada
„Džentelmenai“ nėra didysis Guy Ritchio sugrįžimas, tačiau jo naujasis projektas yra per daug panašus į ankstesnius jo filmus, kad nebūtų galima rekomenduoti jų mėgėjams. Padriką ir perspaustą istoriją atperka energingas jos pateikimas bei puikūs aktoriai smagiose rolėse. Patrauklūs akcentai ir vulgarus žodynas taip pat nepamaišo.
Siužetas
„Džentelmenai“ pristato dar vieną painų Guy Ritchio nusikaltimų voratinklį. Jo centre yra marihuanos augintojas bei prekeivis Mikis Piersonas (Matthew McConaughey). Sumąstęs, kad pats laikas pasitraukti iš pavojingos veiklos ir išeiti į ankstyvą pensiją, Mikis suranda pirkėją, už didelę sumą nupirksiantį jo visą verslą. Tuo pat momentu karštakošis azijietis Sausiaakis (Henry Golding) taip pat nusprendžia tapti marihuanos plantacijos savininku ir nėra patenkintas neigiamu atsakymu. Iškart užverda karas ir chaosas, o viską stebi suktas ir savanaudiškas fotografas Flečeris (Hugh Grant).
Filmas
„Džentelmenai“ iš esmės yra paprasta ir tiesmukiška istorija, tačiau paprastumas ir tiesmukiškumas niekada nebuvo šių kriminalų savybės. Šįkart ją atpasakoja filmo veikėjas, Hugh Granto veikėjas Flečeris, labai mėgstantis pakomentuoti ir iškraipyti savo pasaką, taip pat dar yra ir režisieriaus Tarantiniškas polinkis stumti laiką ir šnekėti apie nieką. Galbūt todėl didžiąją laiko dalį siužetas yra sausas ir nekabinantis, negaunantis reikiamos kibirkšties, kad tikrai užsivestų. Filmo pasakotojas daug plepa kaip čia viskas panašu į filmą ir režisierius tuo naudojasi, kad kartais ir be reikalo laužytų ketvirtą sieną, pasišaipytų iš žanro ar kažką šmaikštaus papaišytų ant ekrano. Veikėjai pirma išsamiai padiskutuos ar pravardžiuoti juodaodį yra rasistiška prieš apsiimant svarbius reikalus. Individualios scenos irgi užsitęsia ilgiau nei reikia. Režisierius yra labiau nusiteikęs padaryti filmą protingu bei stilingu, bet ne labiau suprantamu, mat žaidėjų šiame nusikaltimų voratinklyje yra daug, tačiau laikas jų pažinimui nėra toks svarbus kaip veikėjų diskusija apie kepsnius ir sodo krosneles.
Kita vertus, tokių pačių problemų turėjo ir praeitos Guy Ritchio nusikaltimų istorijos, tačiau jas atpirko teigiamos savybės. Tas pats ir čia – filmas nereikalingai painus, pripūstas tuščio oro, bet niekada nuobodus. Jei yra nusiteikimo pažiūrėti kaip stilingi ir vyriški Londono gangsteriai vienas kitą pravardžiuoja visais įmanomais keturių raidžių keiksmažodžiais su ausiai maloniais akcentais, „Džentelmenai“ yra puikus pasirinkimas. Nešvankumais pagardinti dialogai yra šmaikštūs, pavienės scenos smagios, filmas juda su režisieriui būdinga energija bei greičiu, o aukšto lygio aktorių komanda smaginasi savo rolėse. Sunku išrinkti favoritą, nes kiekvienas veikėjas jaučiasi lyg specialiai parašytas išnaudoti tam tikro aktoriaus stiprybes. Colinas Farrellas renkasi komiškus momentus kaip geraširdis treneris, Hugh Granto komentarai ir flirtavimas paįvairina jo pasakojamą istoriją, o Matthew McConaughey savo agresyvaus lyderio rolę galėtų atlikti ir miegodamas.
Net ir ta sausa istorija pabaigoje atgyja, kai laikas versti kortas ir atskleisti visas paslaptis. Vėlgi, tai nebus staigmena Guy Ritchio filmų mėgėjams. Paskutinį pusvalandį režisierius pradeda mėtytis siužetiniais posūkiais, atsitiktinumais, netikėtumais ir visokiais „o iš tikrųjų buvo taip…“ įvykių pakraipymais. Atsėdėjus ilgą siužeto pastatymą ir painias veikėjų schemas, istorijos finalas, ir jį palydintis efektyvus humoras, yra pabaigoje to verti. Ar visi tie greitai šaudomi siurprizai yra logiški? Tikrai ne. Ar galų gale visa tai yra smagu? Be abejonės.
Išvada
„Džentelmenai“ nėra didysis Guy Ritchio sugrįžimas, tačiau jo naujasis projektas yra per daug panašus į ankstesnius jo filmus, kad nebūtų galima rekomenduoti jų mėgėjams. Padriką ir perspaustą istoriją atperka energingas jos pateikimas bei puikūs aktoriai smagiose rolėse. Patrauklūs akcentai ir vulgarus žodynas taip pat nepamaišo.
