Kas tas Džokeris? Kas bent kiek yra prisilietęs prie komiksų kultūros, jais paremtų filmų ir kitokio turinio, turbūt, nereikia nė sakyti. Aprašyti jį – jam priskiriamus epitetus, nusikaltimus ir visas istorijas reikėtų atskiros mokslinės studijos. Džokeris įvairiose platformose pasirodė tiek daug kartų, buvo sukurtas tokios gausybės skirtingų kūrėjų ir įkūnytas tiek skirtingų aktorių, jog gali būti sunku suprasti, koks tas Džokeris yra ir turėtų būti iš tikrųjų. Ir nereikia. Nereikia manyti, kad viena Džokerio atsiradimo istorija yra teisingiausia ir vienintelė, nuo kurios nevalia nukrypti. Palikime tai kiekvieno kūrėjo laisvei ir vertinkime tai, ką matome dabar. Kalbant apie bet kurį Džokerį, egzistuoja keletas universalių atskaitos taškų – tai žmogus, kurio veidas nugrimuotas arba paveiktas cheminių medžiagų ir primena klouno grimą, jo elgesys lyg bepročio, jo didžiausias priešas – Betmenas. Nemėgstate superherojų ir filmų apie juos? Neskubėkite nusisukti, nes Džokeris neturi jokių supergalių, jis tiesiog žmogus ir šiame filme nepamatysite nieko, kas turėtų nerealius ar įprastai superherojų filmams būdingus elementus. Šis filmas – tamsi, nelaimingo, nuskriausto ir tiesiog kitokio nei kiti žmogaus drama. Jo nepritapimas ir pasikeitimas, atvedantis prie sveiko proto ribos, nuo kurios laisvo kritimo greičiu pasineriama žemyn.
Apie siužetą
Arturas Flekas nėra paprastas žmogus. Skurdžiai gyvendamas ir besirūpindamas savo mama jis sugeba išlikti geraširdis, tačiau kitų yra vadinamas keistuoliu ir jaučiasi atstumtas, o kartais patiria įvairiausių rūšių smurtą vien dėl to, jog yra kitoks. Vos sudurdamas galą su galu jis persirengia klounu ir atlikdamas pasirodymus stengiasi užsidirbti, svajoja vieną dieną tapti stand-up komiku, kurį pagaliau pripažintų ir kurio juokeliai žmonėms keltų džiaugsmą. Siaubingų įvykių grandinė sukelia reakciją, priverčiančią pasikeisti ne tik Artūrą, bet ir visą miestą.
Atstumtasis Arturas, išsilaisvinimas ir Džokeris
Šioje dalyje aptarsiu tai, kas, manau, ir filme tapo pagrindine jo ašimi, aplink kurią viskas sukosi. Tai yra absoliučiai išskirtinis filmas lyginant jį su kitais filmais, sukurtais komiksų pagrindu. Viskas, kas jį su tuo sieja, yra tik patys veikėjai, o likęs veiksmas vystosi savarankiška linija, vedama filmo režisieriaus. Čia nėra įprastos herojų kovos prieš blogį, kurioje jie nugali ar kažką išgelbėja. Viskas tiesiog susikoncentruoja į vieną vienintelį asmenį ir jo išgyvenimus. Tie išgyvenimai skaudūs, gilūs ir tikri, netgi atpažįstami šiandieniniame mūsų pasaulyje, todėl stebėdami asmeninę Arturo dramą galime pamatyti filmą, kuris šiek tiek apie mus pačius, nes būtent mes ir aplinka esame tas veiksnys, nustumiantis Arturą į užribį, iš kurio grįžti nebėra įmanoma. Kūrėjai netgi sukuria keistą jausmą, kai vieno žiauriausių visų laikų personažo mes nejučiomis galime imti gailėtis. Ir tai yra puiku, nes gauname visiškai kitą požiūrio tašką, iš kurio galime vertinti.
Metamorfozė. Viskas vyksta pakankamai lėtai, tačiau tinkamai lėtai, vis labiau ir labiau Arturą užliejant šešėliu. Vėl pliusas kūrėjams – nesistengiama visko pateikti taip lyg vienas vienintelis įvykis individą paveikia negrįžtamai, tai įvyksta etapais. Kiekvienas etapas simboliškai pažymimas ir tikiu, jog žiūrovai tai pastebės. Šie etapai tarytum atskira šokio dalis, todėl tik atlikęs visą pasirodymą Arturas gali nusilenkti publikai ir nuo taip trokštamos scenos žvelgti kaip Džokeris, naujas individas, kuriam nebereikia bijoti aplinkos, nes jo bijo aplinka, kuri pagaliau žino jį ir atpažįsta. Po kiekvieno etapo ateina atslūgimo, nusiraminimo reakcija, bet galios jausmas, įgytas sukrėtimo metu, užvaldo lyg narkotikas, todėl to reikia vėl ir vėl, nes gaivus oro gūsis jau pagautas ir grįžti atgal į narvą nebesinori, Arturas trokšta ištrūkti.
Džokeris. Visiškai išgrynintą ir veikiantį pilna jėga personažą mes matysime santykinai nedaug laiko, bet tai nesvarbu, nes filmas ir koncentravosi į patį virsmą, o ne rezultatą. Tokiu būdu netgi šiek tiek atitolstama nuo rizikos būti tapatinamam su ankstesniais Džokeriais (ypač su Heatho Ledgerio įkūnytu personažu), nes nė vienas ankstesnis Džokeris filmuose nebuvo pateikiamas taip, kaip šiame filme.
Aktoriai ir vaidyba
Čia galima ir reiktų kalbėti (su visa pagarba kitiems aktoriams) tik apie vieną asmenį – Joaquiną Pheoenixą. Kokia našta įkūnyti šį personažą, sakyti jau nereikia. Pridėkime tai, jog visas filmas koncentruojasi į vieno žmogaus istoriją ir jo išgyvenimus, atvedančius į pasikeitimą, todėl turime labai sunkų vaidmenį. Šiam personažui reikia ne vieno ir ne dvejų veidų, tai nuolatinė kaita – nuo besišypsančio ir besirūpinančio iki isteriško juoko, skausmo, pykčio, beprotybės, vaidinimo pačiame filme. Ir prie viso to – visu tuo mes turime patikėti. Aš patikėjau, nes net tada, kai veidą dengė grimas ir emocijos yra sunkiau skaitomos, aktorius sugebėjo siunčiamą žinią perduoti judesiais, o jo bėgimas dideliais klouno batais ar netikėti šokio judesiai drąsiai gali patekti į kino istoriją. Panašu, jog turėsime beprotiškas lenktynes dėl Oskaro geriausio aktoriaus kategorijoje, kur Leonardui Di Caprio iššūkį mes J. Phoenixas. O ką gali žinoti, galbūt iki sausio mėnesio išvysime ir dar kelis to vertus.
Išnašos
Lyginti su ankstesniais Džokeriais šio nerekomenduoju, tačiau galima pastebėti, kaip gražiai sužaidė kūrėjai – filmo metu Arturo Fleko veikėjo vaidmenyje mes galėjome atpažinti 3 garsiausius jo pirmtakus įvairiomis formomis – atkartota scena, sendinančiu video kameros vaizdu. Be to, buvo galima pajusti tiesiogines sąsajas su dar keliais itin garsiais filmais – pirmą kartą išgirdus humoro laidos muzikinį intarpą ir pristatymą tai atrodo lyg kažkur matyta, o pasirodžius Roberto De Niro personažui laidos vedėjo vaidmenyje taip ir norisi suploti rankomis, sušukti: „cha, vis tik, Rupertai Pupkinai (iš filmo „The King of Comedy“), tau pavyko, tu ir vėl scenoje“. Tuo tarpu Arturas, žaisdamas su ginklu, negalėjo nepriminti dar kito filmo su Robertu De Niro – „Taksi vairuotojas“ (angl. „Taxi Driver“). Galbūt ne visus tokios detalės priverčia džiaugtis, bet pastabesnius tikrai nudžiugins kūrėjų paslėptos žinutės iš kitų filmų, kurios savotiškai atspindi ir jų kurtą panašią atmosferą.
Techninė pusė
Dauguma „DC“ filmų badė išsiskirti nuo „Marvel“ visatos filmų savo tamsumu ir tariamu rimtumu. Tai galėjo nulemti ankstesnės Nolano „Betmeno“ trilogijos sėkmė, tačiau tokio pasisekimo pakartoti niekada daugiau nepavyko ir rezultatai atrodė tragikomiški. „Džokeris“ netampa spalvingu ir linksmu filmu, tačiau šį kartą viskas kitaip dėl pasikeitusio filmo turinio, nuotaikos ir pagrindinio veikėjo. Niūri atmosfera pagaliau ir vėl tinka, filme absoliučiai dominuoja tamsios spalvos, šešėliai, prieblanda, o jei pasirodo šviesios spalvos, tai jos yra šaltų atspalvių ir tais retais momentais, kai išvystame įprastesnes, ryškesnes spalvas, jos yra parenkamos tikslingai būtent tam momentui kadre, tarytum nušvitimas.
Muzika puikiai tiko atmosferai konkrečiu momentu ir ją be mažesnių išimčių galima suskirstyti į dvi didesnes kategorijas: pirmoji – F. Sinatros ir kitų 7-8 dešimtmečio atlikėjų dainos, tinkančios vaizduojamam laikotarpiui, o antroji – instrumentinė styginių instrumentų muzika, tarytum „pjaunanti“ žiūrovus iš vidaus ir kelianti pagaugus jautresnėse ar įtemptesnėse scenose.
Veiksmas vyksta Gotamo mieste, kuris, kaip žinia, beveik visada yra Niujorko prototipas (filmuojama būtent jame). Šį kartą miestas nebuvo neatpažįstamai pakeistas pridedant dirbtinio mistiškumo, jis, turbūt, buvo panašiausias į tiesiog įprastą Niujorką tam tikromis sąlygomis, kurios kūrė atmosferą ir visą filmo siužetą dar labiau priartino prie mūsų tam, kad patikėtume, jog viskas vyksta visai ne kažkur toli komiksų pasaulyje, bet čia tarp mūsų.
Pabaigai
Filmas apie, turbūt, garsiausią ir labiausiai mylimą komiksų blogiuką Džokerį, tačiau visiškai išsiskiriantis nuo kitų filmų apie superherojus, nes jų čia nėra, jų čia nereikia, čia yra Džokerio pasaulis. Ne bet koks, o vidinis pasaulis, į kurį žiūrovai pasineria nuo pirmų minučių ir iš salės išeina turėdami visiškai kitokį suvokimą apie šį veikėją ir, galbūt, net visą komiksais paremtų filmų pasaulį, nes tai meniniame lygmenyje yra daug aukščiau už pagal geriausius vadovėlius pastatytas juostas apie skraidančius superherojus.