Pastaraisiais metais Danielio Radcliffo vardas garantuoja, kad jei filmas ir nebus geras, jis bent jau bus intriguojantis. Aktorius toliau tęsia savo Hario Poterio atsikratymo karjerą ir naujasis „Ginklai Akimbo“ (angl. „Guns Akimbo“) yra puikus priedas prie jo keistų rolių sąrašo. Jei tikėsime filmo reklamomis, aktorius iškart sutiko atlikti pagrindinio veikėjo vaidmenį, kai perskaitė sceną, kurioje jis bando naudotis tualetu su prie rankų prikaltais pistoletais. Ir čia tikrai nėra pats keisčiausias filmo įvykis. Kaip jau galima suprasti, „Ginklai Akimbo“ yra itin absurdiška ir tai suprantanti veiksmo šaudyklė, kuri įtiks tikrai ne kiekvienam.
Siužetas
Pagrindinis veikėjas Mailsas (Daniel Radcliffe) yra paprastas ir niekuo neišsiskiriantis video žaidimų programuotojas, visą savo egzistenciją praleidžiantis priešais telefono arba kompiuterio ekraną. Jis taip pat mėgsta rašyti įžeidžiančias žinutes internete ir vieną kartą komentarų skiltyje užsišoka ant kruvino realybės šou „Skizm“ vedėjų. Norėdami išmokyti mandagumo, nusikaltėliai įsilaužia į Mailso namus, su vinimis priveržia du pistoletus prie jo rankų ir paverčia jį naujo žaidimo dalyviu. Pagrindinis veikėjas turi dvidešimt keturias valandas nužudyti dabartinę čempionę Niksę (Samara Weaving), antraip jis bus nužudytas pats.
Filmas
„Ginklai Akimbo“ taikosi į veiksmo žanro kategoriją, kuriai vadovauja „Adrenalino“ (angl. „Crank“) filmai su Jasonu Stathamu. Juos sieja pigus biudžetas, siaubingai absurdiškas konceptas, aukšta energija, daug nešvankaus humoro ir dar daugiau smurto. Šis filmas irgi gali pasigirti atsidavusia pagrindinio aktoriaus vaidyba – vargšas D. Radcliffas eina per tikrą pragarą ir vis tiek sugeba šmaikščiai pateikti savo veikėjo kančias. Jam dar talkina ne ką prastesnė Samara Weaving, kuri paperka savo kietumu. Istorija taip pat sėdi galinėje sėdynėje, ją itin lengva suardyti su trupučiu logikos. Pavyzdžiui, veikėjai stebuklingai atsiranda kada reikia, o jų taiklumas šokinėja tarp snaiperio ir aklo žmogaus, priklausomai nuo situacijos. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad viskas būtų kvaila, stilinga ir smagu. Ir iš dalies „Ginklai Akimbo“ tai suteikia. Tačiau keletas nevykusių sprendimų trukdo pasimėgauti linksmybėmis.
Kaip filmui, kurio kabliukas yra pagrindinis veikėjas bandantis atlikti gamtinius reikalus su pistoletais vietoj rankų, „Ginklai Akimbo“ yra stebėtinai pasikėlęs. Jis prasideda monologu, kritikuojančiu socialiniais tinklais bei naujienų srautais pripildytą gyvenimo būdą, tuo tarpu siužetas plačiai aprėpia dabartinę interneto kultūrą, nuolatos smurto ištroškusius žiūrovus, ir kenksmingus interneto komentarus bei trolius. Filmas taip pat nori pasirodyti protingu kartais leisdamas savo veikėjams pašmaikštauti apie jo siužetą bei klišes. Tačiau čia koją pakiša itin vaikiškas ir nesubrendęs humoras, kuris jaučiasi lyg ir būtų rašytas tų „Youtube“ komentatorių, kuriuos filmas taip kritikuoja. Dauguma juokelių yra tiesiog blogi. Nepaisant to, vis tiek bandoma įkišti kažkokius moralus vaizduojant realybės šou žiūrovus bei komentarų trolius kaip visiškas padugnes (labai ironiška, žinant apie šio filmo rašytojo ir režisieriaus Twiterr‘io skandalą), bet ar tikrai reikia kažkokio kritikavimo ar moralų filme, kuris turėtų būti paprasta, lengva ir buka pramoga? Ypač, kad filmas praranda teisę kažką kritikuoti, kai jo humoro lygis nusmunka iki pagrindinio blogiečio, vaiko balsu sakančio „prikakojau į kelnes“. Bet jei internetiniais juokeliais dvokiantys dialogai priverčia susiraukti, tai reikalus gelbsti fizinis humoras ir už jį atsakingas D. Radcliffas. Pradžioje tikrai linksma stebėti panikuojantį herojų bandantį atlikti paprastus dalykus su ginklais rankose. Dėl to, kai veikėjas jau pripranta prie tų ginklų, antroji filmo pusė jau nebeturi tokios energijos ir komiškumo. Dar verta paminėti, kad video žaidimai yra svarbi istorijos dalis ir žaidėjai su šypsena atpažins keletą jiems priklausančių atributikų.
Svarbiausias šio filmo aspektas – veiksmo scenos – turi daugiau trūkumų nei pliusų. Kartelę aukštai iškelia Niksę pristatantis stilingas ir pašėlęs susišaudymas, kurioje kamera sklandžiai juda, šokinėja bei vartosi saltais kartu su veikėja. Parodydamas geriausia ką turi pradžioje, likęs filmas šios kartelės neperkopia. Kovas kartais apgadina per daug patrakusi kamera ir kadrų karpymas, sukeliantis nereikalingą chaosą, o kartais būna atvirkščiai, viskas nufilmuota taip neįdomiai. Per šiuos plyšius pradeda lįsti mažas biudžetas, akis darko negraži kinematografija bei prasti specialieji efektai. Nuolatos veiksmą lydintis garso takelis irgi kaip kada patenkina. Kai kur parinkti gabalai puikiai dera prie vykstančių įvykių, o kitur užleidžiama tik tam, kad būtų trankaus garso.
Išvada
Yra tikrai kokybiškų momentų kai filmas atsigauna, prajuokina ar užkabina, tačiau visumoje visas reginys yra tiesiog šiaip sau, o lėkšti juokeliai tik dar labiau pagadina reikalus. Jei reikia paprastos, bukos šaudyklės, ir skrandis virškina kraują, kulkas bei nešvankų humorą, „Ginklai Akimbo“ vis tiek suteikia tą lengvą pramogą, tačiau tą pramogą buvo galima padaryti ir geriau.
Siužetas
Pagrindinis veikėjas Mailsas (Daniel Radcliffe) yra paprastas ir niekuo neišsiskiriantis video žaidimų programuotojas, visą savo egzistenciją praleidžiantis priešais telefono arba kompiuterio ekraną. Jis taip pat mėgsta rašyti įžeidžiančias žinutes internete ir vieną kartą komentarų skiltyje užsišoka ant kruvino realybės šou „Skizm“ vedėjų. Norėdami išmokyti mandagumo, nusikaltėliai įsilaužia į Mailso namus, su vinimis priveržia du pistoletus prie jo rankų ir paverčia jį naujo žaidimo dalyviu. Pagrindinis veikėjas turi dvidešimt keturias valandas nužudyti dabartinę čempionę Niksę (Samara Weaving), antraip jis bus nužudytas pats.
Filmas
„Ginklai Akimbo“ taikosi į veiksmo žanro kategoriją, kuriai vadovauja „Adrenalino“ (angl. „Crank“) filmai su Jasonu Stathamu. Juos sieja pigus biudžetas, siaubingai absurdiškas konceptas, aukšta energija, daug nešvankaus humoro ir dar daugiau smurto. Šis filmas irgi gali pasigirti atsidavusia pagrindinio aktoriaus vaidyba – vargšas D. Radcliffas eina per tikrą pragarą ir vis tiek sugeba šmaikščiai pateikti savo veikėjo kančias. Jam dar talkina ne ką prastesnė Samara Weaving, kuri paperka savo kietumu. Istorija taip pat sėdi galinėje sėdynėje, ją itin lengva suardyti su trupučiu logikos. Pavyzdžiui, veikėjai stebuklingai atsiranda kada reikia, o jų taiklumas šokinėja tarp snaiperio ir aklo žmogaus, priklausomai nuo situacijos. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad viskas būtų kvaila, stilinga ir smagu. Ir iš dalies „Ginklai Akimbo“ tai suteikia. Tačiau keletas nevykusių sprendimų trukdo pasimėgauti linksmybėmis.
Kaip filmui, kurio kabliukas yra pagrindinis veikėjas bandantis atlikti gamtinius reikalus su pistoletais vietoj rankų, „Ginklai Akimbo“ yra stebėtinai pasikėlęs. Jis prasideda monologu, kritikuojančiu socialiniais tinklais bei naujienų srautais pripildytą gyvenimo būdą, tuo tarpu siužetas plačiai aprėpia dabartinę interneto kultūrą, nuolatos smurto ištroškusius žiūrovus, ir kenksmingus interneto komentarus bei trolius. Filmas taip pat nori pasirodyti protingu kartais leisdamas savo veikėjams pašmaikštauti apie jo siužetą bei klišes. Tačiau čia koją pakiša itin vaikiškas ir nesubrendęs humoras, kuris jaučiasi lyg ir būtų rašytas tų „Youtube“ komentatorių, kuriuos filmas taip kritikuoja. Dauguma juokelių yra tiesiog blogi. Nepaisant to, vis tiek bandoma įkišti kažkokius moralus vaizduojant realybės šou žiūrovus bei komentarų trolius kaip visiškas padugnes (labai ironiška, žinant apie šio filmo rašytojo ir režisieriaus Twiterr‘io skandalą), bet ar tikrai reikia kažkokio kritikavimo ar moralų filme, kuris turėtų būti paprasta, lengva ir buka pramoga? Ypač, kad filmas praranda teisę kažką kritikuoti, kai jo humoro lygis nusmunka iki pagrindinio blogiečio, vaiko balsu sakančio „prikakojau į kelnes“. Bet jei internetiniais juokeliais dvokiantys dialogai priverčia susiraukti, tai reikalus gelbsti fizinis humoras ir už jį atsakingas D. Radcliffas. Pradžioje tikrai linksma stebėti panikuojantį herojų bandantį atlikti paprastus dalykus su ginklais rankose. Dėl to, kai veikėjas jau pripranta prie tų ginklų, antroji filmo pusė jau nebeturi tokios energijos ir komiškumo. Dar verta paminėti, kad video žaidimai yra svarbi istorijos dalis ir žaidėjai su šypsena atpažins keletą jiems priklausančių atributikų.
Svarbiausias šio filmo aspektas – veiksmo scenos – turi daugiau trūkumų nei pliusų. Kartelę aukštai iškelia Niksę pristatantis stilingas ir pašėlęs susišaudymas, kurioje kamera sklandžiai juda, šokinėja bei vartosi saltais kartu su veikėja. Parodydamas geriausia ką turi pradžioje, likęs filmas šios kartelės neperkopia. Kovas kartais apgadina per daug patrakusi kamera ir kadrų karpymas, sukeliantis nereikalingą chaosą, o kartais būna atvirkščiai, viskas nufilmuota taip neįdomiai. Per šiuos plyšius pradeda lįsti mažas biudžetas, akis darko negraži kinematografija bei prasti specialieji efektai. Nuolatos veiksmą lydintis garso takelis irgi kaip kada patenkina. Kai kur parinkti gabalai puikiai dera prie vykstančių įvykių, o kitur užleidžiama tik tam, kad būtų trankaus garso.
Išvada
Yra tikrai kokybiškų momentų kai filmas atsigauna, prajuokina ar užkabina, tačiau visumoje visas reginys yra tiesiog šiaip sau, o lėkšti juokeliai tik dar labiau pagadina reikalus. Jei reikia paprastos, bukos šaudyklės, ir skrandis virškina kraują, kulkas bei nešvankų humorą, „Ginklai Akimbo“ vis tiek suteikia tą lengvą pramogą, tačiau tą pramogą buvo galima padaryti ir geriau.
