2014 metais pasirodęs Garetho Edwardso filmas „Godzila“ (angl. „Godzilla“) kino gerbėjus padalijo į dvi aiškias „myliu“ ir „nemyliu“ stovyklas. Filmo gerbėjai gyrė naują ir savitą žvilgsnį į fantastinį vasarišką filmą, kai juostos kūrėjai pasitelkia niūrią ir bauginančią nuotaiką ir vysto siužetą daugiau per žmogiškąją dramą ir veikėjus nei per kovą su milžinišku monstru. Tiems, kuriems „Godzila“ nepatiko, kritikavo būtent pagrindinės filmo pabaisos pasirodymą ekrane tik keliolikai minučių ir per didelį koncentravimąsi į, jų galva, perteklinius dalykus. Nors šis filmas ir sukūrė gana didelę prieštarą tarp gerbėjų, žalia šviesa tęsiniui buvo uždegta dar premjerinį „Godzilos“ savaitgalį. Tad po penkerių metų sulaukėme antrosios dalies – „Godzilos II: monstrų karaliaus“ (angl. „Godzilla: King of the Monsters“).
Trumpai apie siužetą
Praėjus penkeriems metams po pirmojo Godzilos mūšio su kitais monstrais, organizacija „Monarchas“ rado daugybę miegančių galingųjų pabaisų. Tačiau jų pabudimas reiškia galimą pasaulio sunaikinimą ir vienintelė jėga, galinti pasipriešinti iš tūkstantmečių miego pabudusioms pabaisoms yra legendinė Godzila.
Pabraidymas paviršiuje
Atrodo, kad buvo įsiklausyta į pirmajam filmui tekusią kritiką dėl per trumpo Godzilai skirto ekrano laiko. Antroji filmo dalis daugiausiai ir koncentruojasi į veiksmą, monstrų susidūrimus ir įspūdingai atrodančias kovos scenas. Apie tai šiek vėliau, o dabar apie tai, kas dėl tokio pasirinkimo nukentėjo.
Pirmoji „Godzilos“ dalis atrodė kaip tikrai šviežias oro gurkšnis gana vienodoje vasarinių veiksmo ar fantastinių filmų paletėje. Nors veiksmo bei įtampos netrūko, pagrindiniais smuikais kūrinyje grojo veikėjų vystymas ir jų tarpusavio santykiai. Antrosios dalies kūrėjai viską apvertė aukštyn kojomis – didžiausias dėmesys buvo skirtas monstrams, o žmonės buvo nustumti į antrą planą. Jei pirmojoje filmo dalyje įtampa ir veiksmas dėl koncentravimosi į žmogiškąjį faktorių nenukentėjo, tai antrajame rampų šviesos, nukreiptos į Godzilą ir jos draugus monstrus nuskriaudė veikėjų vystymą ir visą siužetą.
Beveik visi veikėjais buvo eiliniai, stereotipiniai fantastiniuose filmuose egzistuojantys personažai, be išskirtinių dramų ar žiūrovams demonstruojamo jų vidinio pasaulio. Bene geriausiai pateiktas buvo aktoriaus Kyle‘o Chandlerio įkūnytas Markas, kuris turėjo ir kažkokią priešistorę, ir motyvus, kurie filmo metu liko nuoseklūs ir vedė veikėją į priekį. Neblogai atrodė Millie Bobby Brown įkūnyta Marko dukra Medison, kuri nors ir neturėjo plataus asmenybės paveikslo, bet gerai atitiko jaunojo herojaus prototipą. Tada turime Veros Farmigos įkūnytą Emą, kuri, tikriausiai, geriausiai ir apibūdina tai, į ką daugiausiai, o į ką mažiau, dėmesio kreipė šio filmo kūrėjais. Nors Ema ir atrodo kaip veikėja, kuriai duota nemažai turinio, bet jos pasirinkimų motyvai ir pati veikėjos drama yra gana paviršutiniškai pavaizduota. Gana skystokai perteikta ir pagrindinė filmo žinutė apie atsainų žmonijos požiūrį į Žemės likimą.
Atsainumas pasirodo ir kituose veikėjuose, kurie yra arba standartiniai statistai, arba žmonės, kuriems į lūpas įdedami keli pokštai tam, kad nuimtų įtampą. Jei jų egzistavimas dar gali būti pateisinamas, tai aktoriaus Charleso Dance‘o veikėjas yra sunkiai paaiškinamas. Iš pirmo žvilgsnio pagrindinis filmo antagonistas tapo tik statistu, fonine muzika, kurią lyg ir girdi viena ausimi, bet didelio dėmesio nekreipi.
Paviršutiniškas veikėjų nagrinėjimas ir silpnai nagrinėjama žmogiškoji drama iššaukė ir keletą komiškų situacijų. Nors pati filmo atmosfera, nuotaika ir įtampos kėlimas bandė atkartoti pirmosios „Godzilos“ dalies formulę, tie komiški momentai ar juokeliai numušė visą kitoniškumą, kurį šiai filmų serijai suteikė pirmoji dalis.
Ir nors visi šie pasvarstymai skamba kaip aštri kritika, taip nėra. Gal tik truputį. Antrosios „Godzilos“ dalies kūrėjai nusprendė nekreipti dėmesio į pirmojo filmo receptą ir sukurti gana standartinį vasarinį spragėsių filmą. Su šiuo noru yra ir pasekmės, kurios atsiliepė veikėjų ir istorijos vystymui ir šių komponentų turiningumui ir kompleksiškumui. O dabar užmigdykime vidinį snobą, gyvenantį mumyse, ir krimstelkime spragėsių.
Slibinai ir sprogimai
Taigi, filmo kūrėjai šiek tiek prisnūdo kurdami įdomesnius veikėjus ar siužetinus vingius, bet, kai atėjo laikas kalbėti apie veiksmą ir vaizdą, jie išgėrė energinių gėrimų ir sėdo prie darbo. Nors skaičiuojame pačią pačią šilčiausio metų sezono pradžią, manau, kad antroji „Godzilos“ dalis bus vizualiai įspūdingiausias vasaros filmas. Jei ir ne, tai kartelė iškelta labai aukštai.
Filmo vizualinės stiprybės atsiskleidžia per du komponentus. Pirma, tai specialieji efektai, kurie yra tikrai kokybiški. Ir geriausias kokybės pavyzdys yra monstrų išvaizda, kuri yra puikut puikutėlė. Jų kompiuterinė grafika yra nudailinta, patys monstrai neatrodo kaip paimti iš kompiuterinio žaidimo. Didelį džiaugsmą kelia ir absoliučiai fantastiškos jų kovos scenos. Tad šis filmo ingredientas bus tikras skanėstas kokybės gurmanams.
Antrasis komponentas – kameros darbas. Gal net tiksliau būtų pasakyti – garso ir vaizdo sintezė. Pagrindinis operatorius Lawrence‘as Sheras savo akimi sugebėjo sukurti vaizdus, kurie, kartais, buvo verti rėminimo ant sienos. Tikrai puikus darbas, kurį dažnai papildė didingas Bearo McCreary garso takelis. Žinoma, kartais didybės buvo kartais per daug ir viskas vaikščiojo labai plonu patoso ledu, tačiau taip ir neįlūžo.
… ir pabaigai
„Godzila II: monstrų karalius“ – vizualiai fantastiškas pramoginio kino pavyzdys. Tai įspūdingas reginys ekrane, kuris šių metų vasaros filmams iškelia labai aukštą kartelę. Stipriausiomis filmo pusėmis tampa įspūdingos kovų scenos, kameros darbas ir muzika. Šaukštu degutu tampa prastai išvystyti veikėjai ir siužetinės linijos, o tai nuvilia, ypač po to, ką siūlė pirmoji „Godzilos“ dalis. Tačiau, jeigu vertintume „Godzilą II“ tik kaip spragėsinio pramoginio kino atstovą, mano verdiktas šiam filmui yra konkretus: VERTA!