Kurį laiką prigesęs trilerio žanras pamažu vėl ima kelti galvą. Jį jau kurį laiką bando išstumti siaubo filmai, todėl jau seniai kino ekranuose buvo galima pamatyti tikrai gerą ir dėmesio verta filmą, neturintį siaubo elementų, o tokį, kuris nuolat keltų įtampą įvairiais siužetiniai sprendimais. Tačiau dabar į kinus atkeliauja įtampos kupina istorija, kuri teoriškai turėtų priversti žiūrėti ekrane rodomus veiksmus sėdint ant kėdės krašto. Ir tai yra „Greta“.
Jauna mergina važiuodama Niujorko metro randa pamirštą rankinę. Joje – įvairūs daiktai, pinigai ir asmens dokumentai. Nusprendusi būti gera, Francė nusprendžia gražinti rankinę teisėtai jos šeimininkei – Gretai. Pamažu, savo gyvenimo dramas išgyvenanti Francė randa bendrą kalbą su Vyresne Greta. Ir netrukus supranta, kad Greta rankinę metro paliko visai neatsitiktinai. Tik klausimas, ar greitai užsimezgu draugystė gali taip pat greitai ir nutrūkti.
Taip, trilerių žanras jau pradeda patirti tikrą savo saulėlydį. Tokių filmų kaip „Greta“ kino ekranuose sutinkame vis mažiau ir mažiau. Gal tam turi įtakos kreive į viršų šaunantys siaubo filmai, o gal daugumą eterio užima animacija su superherojais. Vienu ar kitu atveju, trilerių yra mažai. To priežastis gali būti ir tai, jog žmonėms pabodo stebėti panašiais istorijas, todėl kino kūrėjai turi smarkiai palaužyti galvas, norėdami sukurti kažką užkabinančio, kažką bent šiek tiek naujesnio ir gaivesnio. Galima teigti, kad „Greta“ pasiūlo kiek kitokį žvilgsnį į „prielipų“ istoriją.
Visgi, filmas turi vieną labai didelį minusą – kūrėjai nesivargino ilgai laikyti paslapties ir pagrindinę filmo idėją tiesiog pateikė anonsuose ir aprašymuose. Ir čia jau prarandame dalį to, ką galėjome gauti kino salėje. Intrigos apie išprotėjusią ir dėmesio trūkumo kamuojamą moterį nebelieka. Intriga pradingsta, tad į kino salę įžengi jau realiai žinodamas, kas vyks ir kuo viskas baigsis. Įdomu telieka – kaip viskas rutuliosis. Nors ir čia daugmaž viskas būna aišku. Vos vienoje vietoje filmas sugeba apgauti žiūrovą, suviliojęs „sapnu“ (ne, tai nėra spoileris, o supras jį tik filmą pamatę žiūrovai).
Istorijos vystymas yra ganėtinai nuoseklus, tad iš šios perspektyvos nėra nieko naujo. Galima įsivaizduoti, kas seks po ko, ir kur visi veikėjai atsidurs po kiekvieno įvykio. Keista, tačiau net ir žinojimas nesumažina to noro stebėti toliau sekančius įvykius. Tačiau, galiausiai, įtaką tai filmui vis tiek padaro. Nors juostos trukmė tėra 98 minutės, maždaug ties persekiojimų viduriu pradeda darytis nuobodu. Ir ta pusantros valandos psichologiškai išsitęsia į gerokai ilgesnį laiką. Nejučiomis imi dirsčioti į laikrodį, klausdamas savęs – kada gi pasibaigs šis filmas. Per ilgas užsitampymas su stebėjimais, įvairiais persekiojimo metodais ir psichologiniais lūžiais galiausiai atsibosta ir pameta žiūrovą, taip dar sumenkindamas filmo malonumą. Įtampos nebelieka, todėl kūrėjai dar bando ją susigrąžinti keliais žiauriais ar ant absurdo ribos laviruojančiais epizodais, galiausiai, vis tiek išsikvepiančiais ir nebeturinčiais tokio svorio, kokiais galėtų būti.
Techniškai filmas yra tvarkingas, vietomis garsiau pasireiškiantis muzikinis takelis kiek prideda tos nejaukumo atmosferos, tačiau ilgainiui ir jis tampa toks šiaip sau. Juosta nufilmuota labai techniškai, be įdomesnių rakursų, todėl tikrai nėra nieko blogo. Bet ir išskirtinumo čia nerasi nė su žiburiu.
Filme dominuoja dvi aktorės. Tai – pagrindinę psichopatę suvaidinusi Isabelle Huppert ir vis dar kylanti Chloe Grace Moretz. Abi aktorės padarė viską, kad tik jų personažai ištemptų filmą. Jas supę kiti aktoriai tebuvo epizodiniai ir net geriausią Francės draugę suvaidinusi Maika Monroe neturėjo absoliučiai jokio žavesio. Gal net labiau erzino, nei džiugino. Tuo tarpu Isabelle buvo puiki psichė. Taip, tai nebuvo aukščiausio lygio pasirodymas, vertęs drebėti, tačiau savo vaidmenį ji atliko gana neblogai ir įtikinamai. Prie jos prisidėjo ir Chloe, kuriai taip puikiai tinka vaidinti „geras mergaites“. Apibūdinti jos personažą yra ganėtinai sudėtinga, bet ji čia atrodė tikrai gerai.
„Greta“ yra tikrai neblogas trilerio žanro sugrįžimas į kinus. Tai nėra geriausias filmas, bet stebėti viską ekrane bent iki tam tikro meto buvo įdomu. Kūrėjų klaida per anksti atskleisti istoriją pakenkė galutiniam rezultatui, todėl nevienam žiūrovui filmas gali pasirodyti per daug ištemptas. Nepaisant to, tai yra nebloga pramoga kine, paįvairinanti superherojų, siaubo ir veiksmo komedijų kasdienybę mūsų kino rutinoje.