Prekybos centruose Kalėdos prasideda iš karto po Vėlinių. Kino teatruose panašiu laiku jau ima suktis kalėdiniai (ar šiaip žiemiški) filmai – ir šiemet tokių jau turime bent keletą. Vieniems lemta nugrimzti užmarštin, o kiti priešingai, gali būti kartojami per kiekvieną šventinį laikotarpį, panašiai kaip „Vienas namuose“ (angl. „Home Alone“, 1990 m.). Labai gali būti, kad naujajam animacijos studijos „Ilumination“, sukūrusios geltonuosius pimpačkiukus, darbui „Grinčas“ labiau šviečiasi antrasis variantas, nors tai – toli gražu ne pirmoji Dr. Seusso knygelės „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“ ekranizacija. Jei ankstesnė animacinė versija (1966 m.) Lietuvos žiūrovams yra mažiau žinoma, tai aktoriaus Jimo Carrey stulbinantį persikūnijimą į žaliąjį niurzgalių atsimena daugelis – vien jau dėl to, kad kaip proginis filmas „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“ (angl. „How the Grinch Stole Christmas“, 2000 m.) ne vienerius metus sukosi televizijų eteryje. Šįkart Grinčas į ekranus vėl grįžta animaciniu pavidalu. Juostą kūrė dar tik pradedantys režisieriai Yarrowas Cheney‘is ir Scottas Mosieras, kurių režisūrinė patirtis kol kas apsiriboja keliais trumpametražiais.
Trumpai apie filmo siužetą
Kažkur toli, tarp snieguotų kalnų viršūnių ir pusnimis padengtų ištakinių eglių yra įsikūręs gražus ir mielas Kasvilio miestelis. Miestelis būtų kaip miestelis – tačiau jo gyventojai yra lengvai pamišę dėl Kalėdų. Visi jų labai laukia, dekoruoja namus, puošia didžiausias eglutes, kepa sausainius, perka dovanas, repetuoja kalėdines giesmes… Tačiau yra viena ypata, kuriai šis kasiukų keliamas šventinis šurmulys, švelniai tariant, lenda per gerklę – tai žalias gauruotas atsiskyrėlis Grinčas, gyvenantis oloje, ant aukšto kalno, kabančio virš miestelio. Dėl ko jis nekenčia šios šventės, taip iki galo ir neaišku, bet greičiausiai todėl, kad Grinčo širdis yra triskart mažesnė nei visų kitų. Tik ir atsiskyrėliams kartais reikia valgyti, tad Grinčiui, kartu su savo ištikimuoju šuneliu Maksu nusileidusiam žemyn į Kasvilį papildyti maisto atsargų, kyla išganinga mintis, kaip kartą ir visiems laikams sustabdyti Kalėdas – ogi reikia jas pavogti!
Dar viena Grinčo versija
Iš originalios Dr. Seusso istorijos sužinome, kaip Grinčas atrodo, kad yra blogo būdo, o atsakymas į klausimą, dėl ko jis nekenčia Kalėdų, paliekamas atviras – greičiausiai Grinčas Kalėdų nekenčia dėl savo neįprastai mažos širdies. 2000 m. vaidybiniame filme buvo pateikta gana išsami priešistorė, kurioje visa neapykanta Kalėdoms susiveda į blogus vaikystės prisiminimus apie patyčias, paskatinusias savotiškai socialinei savižudybei – savanoriškam atsiskyrimui ir vienatvei. Šios – vienatvės – versijos laikosi ir naujasis animacinis „Grinčas“, tik ši priešistorė išdėstoma labai trumpai ir koncentruotai.
Lyginant su vaidybiniu filmu, naujasis animacinis atrodo logiškesnis, aiškesnis, estetiškesnis ir mažiau ištęstas. Čia nereikia daugiau kaip pusę filmo laukti, kol Grinčas pagaliau sumąsto vogti Kalėdas – tokia mintis jį aplanko dar juostos pradžioje. Pradinis apsilankymas Kasvilyje taip pat yra tikslinis ir neišvengiamas – o ne šiaip sau apsidairymas nežinia dėl ko ir kam.
Grinčas
Lyginant su 2000 m. versija pagrindinis personažas Grinčas atrodo spalvingesnis (perkeltine prasme), įvairiapusiškesnis, nuoseklesnis ir labiau atskleistas. Taip, jis blogo charakterio, taip, jis nemėgsta žmonių, bet tuo pačiu jis yra gudrus, protingas, kūrybingas ir netgi drovus (psichologai turbūt pridėtų, kad ir intravertas). Jei vaidybiniame filme jo urvas priminė pelėsiais ir kerpėm apaugusią landynę, tai čia jo namai parodomi kaip erdvė skleistis Grinčo kūrybingumui ir talentams.
Šalutiniai personažai
Priešingai nei 2000 m. vaidybiniame filme šalutinių personažų linija yra mažiau išplėtota. Kita vertus, vėlgi, ji logiškesnė ir geriau prilimpanti prie Grinčo, nei visas tas mokyklinių meilių ir geraširdės kasiukės chaosas, rodytas 2000 m.
Taigi, Sindė Liu čia taip pat yra, bet šįkart ji – visai ne ta gailestingoji samarietė. Dabar ji – gana pašėlusi, tačiau geros širdies mergaitė, turinti ypatingą prašymą Kalėdų seneliui. Vis tik vienas didesnių klausimų – kur Sindės Liu tėtis (jei toks iš viso yra?), kadangi jos mamai tenka naktį dirbti, o dieną prižiūrėti Sindę Liu ir jos dvynius brolius.
Iš kitų šalutinių personažų didelių simpatijų sulaukia ištikimasis Grinčo šuo Maksas ir itin gerai įmitęs elnias Fredas. Nors savo proporcijomis jiedu šiek tiek primena Maksą ir Djuką iš „Slapto augintinių gyvenimo“ (angl. „The Secret Life of Pets“, 2016 m.), žinant, kad šiuos filmus kūrė ta pati kino studija, tai per daug nestebina.
Yra dar vienas toks personažas – siurprizas. Gal šiek tiek kažkas panašaus kaip voveriukas Skretas iš „Ledynmečio“ (angl. „Ice Age“, 2002 m.). Bet tebūnie tai staigmena.
Atsižvelgiant į visą filmo struktūrą, atrodo, kad šalutiniai personažai buvo parinkti labai tinkamai ir saikingai, neperkraunant jais pagrindinės istorijos ir nenusivažiuojant į lankas.
Techninė pusė
Tiesą sakant, jau iš anonso buvo matyti, kad „Grinčas“ bus spalvingas ir akiai patrauklus filmas. Taip ir yra. Daug gražių, ryškių, tačiau suderintų spalvų, malonios aptakios ar nusmailintos formos. Kameros darbas kartais atima žadą – tikrai susidaro įspūdis, tarsi kartu su personažais lėktum rogėmis nuo kalno ar kartu su snaigių gūsiu skrietum šventinėmis Kasvilio gatvėmis. Nors pats miestelis primena meduolinę Minas Tirito iš Žiedų valdovo (angl. „The Lord of the Rings: The Return of the King“, 2003 m.) versiją, tačiau šiai saldžiai ir mielai pasakai tai netrukdo. Didelsi dėmesys skiriamas fonui ir detalėms – labai realistiškai atkurta viskas, pradedant vešliomis kasiukų barzdomis, baigiant kailių ir audinių tekstūromis.
Šįkart Grinčas prabilo Benedicto Cumberbatcho balsu, visi kiti filmą įgarsinę aktoriai savo darbą atliko neblogai – bent jau niekas neužkliuvo. Taip pat, kalbant apie garso montažą neįmanoma nepastebėti, kaip puikiai jis atliktas – girdėti net kaip krenta snaigės.
Reziumė
„Grinčas“ – spalvingas, nuotaikingas, mielas animacinis filmas visai šeimai. Galbūt ir ne animacijos meno stebuklas, bet šventiniam laikotarpiui visai tinkantis filmas, išmintingai primenantis, kad Kalėdų esmė – vis tik ne dovanos ir blizgučiai, o buvimas kartu. Ar naujoji Grinčo versija yra geresnė ar blogesnė už savo pirmtakus – čia jau kiekvienam pagal skonį. Tačiau besidairantiems gražaus, vizualiai patrauklaus, saikingai juokingo ir šilto pasakojimo su prasmingu moralu naujosios Grinčo versijos nederėtų praleisti.