Olandų kilmės režisierius Diedrikas Van Roojienas, panašu, jog su savo amatu jau yra pakankamai gerai susipažinęs. Tačiau šis filmas vis tik atrodo lyg savotiškas jo krikštas, kadangi čia jis pilnu pajėgumu pasineria į Holivudo sroves, tuo tarpu jo ankstesni darbai buvo pakankamai…lokalūs. Tuo labiau tokiame – šiomis dienomis nesuklysime pavadindami – ambicingame siaubo žanre. Tad režisierius pristato savo dar į rigor mortis nesustirusį projektą „Hanos Greis egzorcizmas“.
Istorija sukasi apie praeities priklausomybių kamuojamą merginą Megan, kuri po reabilitacijos bando grįžti į gyvenimo vėžes… pasirinkdama dirbti naktines pamainas ligoninės morge. Ir vieną vakarą jai pristatomas mirusios merginos kūnas, po kurio atsiradimo aplink Megan ima dėtis patys kraupiausi dalykai.
Siužetinės detalės
Panašu, jog režisierius visai neblogai susipažinęs su praktika, kad geriausia siužetinį „kabliuką“ užmesti filmo pradžioje. Būtent tai jis ir padaro, žiūrovui leisdamas patikėti, jog „vaikyti, bet tai ir desertas čia bus!“. Tačiau… kuo arčiau saulės, tuo greičiau tirpo vaškas. Vos tik režisierius ėmė plėtoti savo istoriją nuo pradžių – filmo tempas sulėtėjo, aptingo ir – ties kažkur viduriu – visai sukniubo.
Konstrukcinės siužeto detalės, rodėsi, esančios labai nestabilios. Arba, kaip jau, manau, priimta sakyti, tai tipiškas Holivudo siaubo filmas. Per visą filmą bandomas ištransliuoti siaubo faktorius vis kažkur likdavo užstrigęs: ar per mažai koncentracijos konkrečioms scenoms, ar prasilenkta su esminiais išgąsdinimo elementais, ar pusantros valandos ekrano laiko merginos, kuri niekaip nesupranta, kodėl baidosi kameroje uždaryto lavono, kuris per visą laiką nieko tokio „oho!” taip ir nepadaro – aš nežinau.
Tad esmė čia daugmaž tokia, jog… čia nieko neįvyksta. Nieko, nuo ko pašiurptų oda, norėtųsi žiūrėti pro pirštus ar prisiminti, jog jūsų drabužiai dar valykloje ir turite eiti jų atsiimti dabar pat. Visiškai nieko. Režisierius, rodėsi, tiek nesusipažinęs su siaubo tematika, jog net nesugebėjo išspausti vaško iš vienos brutaliausių siaubo atmosferų – morgo. Ką jau bekalbėti apie patį „apsėdimo“ faktorių šiame kontekste. Du nuostabiausi galimi kriterijai ir…. nieko!
Techninės detalės
Tikrai norėčiau pasakyti, jog bent techniniais aspektais šis filmas kažką tokio turėjo. Deja, negaliu. Turiu pripažinti, jog čia buvo nebent keletas gaivesnių operatoriaus darbo niuansų. O daugiau… Scenarijus paviršutiniškas, montažinės detalės tiesiog funkcinės, aktorių vaidmenys taipogi realizuoti „tiesiog, kad…“. Filmas savyje neneša absoliučiai nieko, prieš ką galėčiau išspausti nors milimetrą palaimingos šypsenos.
Pabaigai
Tai vienas tų „siaubo“ filmų į kuriuos galiu rekomenduoti neiti tiesiog be didesnių kompromisų. Čia nebent laimę rado tos keturiolikinių vaikinų sielos, kurios ekrane pamačiusios bent milimetrą apsėstosios merginos krūties ėmė krizenti „žiū, papas, seni, papas… *huehuehuehue*“. Vienareikšmiškai galite sau leisti apeiti šį filmą ir geriau kokį šeštą kartą nueiti pažiūrėti „Bohemijos rapsodijos”.