2003 m. britų rašytoja Cressida Cowell išleido pirmąją serijos knygą „Kaip prisijaukinti slibiną“. Ši serija tapo labai populiari – paskutinė, dvyliktoji dalis, publikuota 2015 m., taigi nuo pirmosios išleidimo praėjus dvylikai metų; iš viso parduota daugiau kaip 7 milijonai knygų. Žinia, Holivudas netrunka suuosti tai, kas populiaru ir kas gali atnešti didelį pelną. Tad 2010 m. kanadiečių scenaristas ir režisierius Deanas DeBlois kartu su Chrisu Sandeersu gana laisvai interpretuodami C. Cowell kūrinį animacine forma perkėlė į kino ekranus – pati rašytoja vėliau pastebėjo, kad nepaisant gan didelių neatitikimų, filmo kūrėjams vis tik pavyko išlaikyti pagrindinę knygos dvasią ir jos siunčiamą žinutę. Filmas „Kaip prisijaukinti slibiną“ (angl. „How to Train Your Dragon“) sulaukė tiek palankios kritikos, tiek gausybės žiūrovų (2010 m daugiausiai uždirbusių juostų sąraše užima dešimtą vietą). Galiausiai ši kompiuterinės grafikos animacija apie gražią jauno vikingo Žagsulio ir slibiniuko Bedančio draugystę buvo nominuota dviem Oskarams (geriausio animacinio filmo ir geriausio muzikinio takelio kategorijose) – iš viso šios juostos „kraitį“ sudaro 25 įvairūs apdovanojimai ir 62 nominacijos.
Ne ką prasčiau sekėsi ir antrajai daliai – 2014 m. pasirodęs Žagsulio ir Bedančio nuotykių tęsinys vėl sulaukė kritikų liaupsių ir gausybės žiūrovų visame pasaulyje. Vyšnaitė ant torto – Oskaro nominacija (geriausio animacinio filmo kategorija), laimėtas Auksinis gaublys, bei dar trylika laimėjimų ir 60 nominacijų. Išties, kartelė iškelta labai aukštai, tačiau režisierius D. DeBlois sako, kad trečioji – ir paskutinė – trilogijos dalis yra žymiai geresnė už abi savo pirmtakes. Ar taip yra iš tikrųjų?
Trumpai apie filmo siužetą
Buvo laikai, kai drakonai grobė vikingų auginamas avis, o vikingai savo ruožtu medžiojo drakonus ir iš minties, kad šios dvi rasės kada nors gali gyventi taikiai, tebuvo galima pasijuokti. Buvo laikai, kai šherinėje saloje įsikūręs vikingų miestelis Berkas tapo drakonų namais ir saugia užuovėja, kur kiekvienas gyventojas turėjo po savo drakoną, o visas miestelis buvo įrengtas šių įspūdingų skrajūnų patogumui. Tačiau tie laikai jau praėjo. Po tėvo – galingo ugniabarzdžio vikingo Stoiko – mirties genties vadu tapęs Žagsulys supranta, kad drakonams Berke vis tik nėra saugu – miestas kaip magnetas traukia drakonų medžiotojus. Tad prisiminęs vaikystėje girdėtus tėčio pasakojimus apie anapus pasaulio krašto esančią drakonų buveinę, Žagsulys yra linkęs manyti, kad tai – ne vien tik sena vikingų legenda ir yra pasiryžęs surasti drakonams nuolatinius namus, kur jiems negrėstų jokie pavojai – juolab, kad jo ištikimasis palydovas Bedantis įsimyli baltą Šviesos Siuto patelę. O kad Berkas tam nebėra tinkamas drakonams, patvirtina netikėtai apsireiškęs nuožmiausias jų medžiotojas Bjaurybė, besikėsinantis sugauti vienintelį dar nepagautą Nakties Siutą – Bedantį. Žagsuliui tenka priimti ryžtingą sprendimą ir kartu su visais Berko gyventojais ir drakonais keliauti pasaulio krašto link.
Daug veiksmo su romantikos prieskoniais
Tie, kas matė ankstesnes „Kaip prisijaukinti slibiną“ dalis, žino, kad veiksmo scenų čia apstu. Tad trečioji dalis šiuo aspektu nenuvilia – priešingai, jau nuo pat pradžios žiūrovai įtraukiami į gryniausią veiksmą. Linijine seka filmo planas atrodytų maždaug taip: veiksmas – veiksmas – siužetinis poslinkis – šiek tiek romantikos – veiksmas – romantika – siužetinis poslinkis – romantika – veiksmas – veiksmas – veiksmas – pabaiga (romantika, sentimentai, etc.). Žodžiu, kokia 80 proc. ekrane gražiausiomis spalvomis skleidžiasi veiksmo scenos.
O dėl romantikos… Kaip ten sakoma – atšyla oras, pakyla noras… Tad trečioji „Kaip prisijaukinti slibiną“ dalis šia prasme yra labai pavasariškas filmas. Ir Bedantis – toli gražu ne vienintelis, kuriam romantika susuka galvą. Pavyzdžiui, niekada liežuvio už dantų nelaikiusi „ką-matau-tą-dainuoju“ Rafnata tiesiogine prasme lipa sienom ir sprogsta nuo hormonų – gal net kiek per daug, turint omeny, kad vis dėlto tai vaikams skirtas filmas.
Paleisk drakoną. Jei tavo – sugrįš
Tačiau nepaisant tų visų romantinių žiedelių, trečioji trilogijos dalis siunčia itin aiškią žinutę apie meilę. Ne tik tą saldžią ir rožinę, drugeliais plastančią pilve. Apie tą, į kurią telpa nesavanaudiškumas, pasiaukojimas ir skausmas. Tą, kuri geba paleisti – net ir suvokiant, kad paleistasis daugiau nebesugrįš. Net ir suprantant, kad kartu jis nusineš ir didelę dalį tavęs ir jau niekas nebebus taip kaip anksčiau, tačiau kartu puikiai žinant, kad būtent tai yra vienintelis teisingas sprendimas ir kad tai yra daugiausia, ką gali tam paleidžiamam duoti.
Bedantis ir Žagsulys šįkart patenka į tokias situacijas, kai per sekundę tenka priimti širdį draskantį sprendimą – naujoji meilė ar sena, laiko patikrinta draugystė –arba kiek gali paaukoti dėl vieno ar kito. Viena scena galbūt šiek tiek vizualiai primins genialiojo detektyvo Šerloko Holmso ir jo pikčiausio priešo profesoriaus Moriarčio susirėmimą prie Reichenbaho kroklio.
Šalia to dar galima išskirti ir Žagsulio asmeninę liniją – susitaikymą su iš anksto skirtu likimu, įgijimą pasitikėjimo savimi ir supratimą, kad yra būtent toje vietoje, kur ir turi būti – kas galiausiai atneša nusiraminimą ir ramybę.
Seni ir nauji animaciniai veidai
Kadangi tai – trečioji trilogijos dalis, į ją sugrįžta dauguma jau matytų veikėjų. Be Žagsulio ir Bedančio čia vėl išvystame šviesiaplaukę šiaurės amazonę Astridą, ištikimąjį senąjį Goberį, jau beveik suaugusį jaunimą: Žuviakojį, Snargliautą, savimi itin pasitikintį ir patarimų vedybų tema Žagsuliui negailintį Tafnatą, nuo hormonų sprogstančią Rafnatą, antroje serijoje vienu iš priešininkų buvusį, o dabar prie Berko (Rafnatos laimei) prisijungusį Eretą, taip pat tik antroje serijoje pasirodžiusią Žagsulio mamą Valką ir, žinoma, jų drakonus.
Naujas iš esmės tėra vienintelis personažas – Bjaurybė. Išvaizda šiek tiek primenantis grupės „Scooter“ lyderį H. P. Baxtxterį ir kalbantis su slavišku akcentu (nes, na kas dar šiaurėje gali būti didesni blogiukai?) jis tampa, o gero, rimčiausiu, šiurpiausiu ir galingiausiu priešininku, kokį tik iki šiol Žagsuliui teko sutikti.
…ir, žinoma, Bedančio meilė – baikšti ir paslaptinga Šviesos Siuto drakonė. Tokia pat kaip Bedantis – t. y. kažkas tarp katės, žuvies ir šikšnosparnio – tik ji visa balta ir mėlynakė.
Techniniai dalykai
Galima sakyti, kad „Kaip prisijaukinti slibiną 3“ yra iš „daug garso ir daug šviesų“ filmų kategorijos. Tačiau šįkart ši etiketė tinka visai be ironijos. Tiek vaizdai, tiek garsai čia tiesiog užburia. Iš pat pradžių (filmas prasideda labai panašiai kaip ir pirmieji du – nuo jūros sparčiai artėjama salos, kurioje įsikūręs Berko miestelis, link) nustebina nemaži architektūriniai pokyčiai ir smarkiai išaugęs (būtent į aukštį) Berkas, vėliau kvapą tiesiog atima slaptosios drakonų karalystės vaizdai, kurioje drakonai, nelyginat drugeliai, plazda tarp milžiniškų žaižaruojančių stalaktitų ir stalagmitų. Kamera puikia perteikia skrydžio bei kryčio pojūtį, pavojingus ir sėkmingus viražus.
Pirmoji trilogijos dalis buvo nominuota Oskarui ne tik kaip geriausias animacinis filmas, bet ir už geriausią garso takelį. Nebūtų nieko nuostabaus, jei trilogiją užbaigianti dalis sulauktų tokios pačios sėkmės – muzika dinamiška, puikiai tinka prie gausių veiksmo scenų, o pagrindinę temą norisi niūniuoti ir po filmo.
Personažams balsus suteikę aktoriai padirbėjo puikiai. Galima galbūt ginčytis dėl Rafnatos ir Valkos (jas atitinkamai įgarsino Kristen Wiig ir Cate Blanchett), bet čia jau, ko gero, skonio reikalas. Išskirti norisi Holivudo veteraną F. Murray‘ų Abrahamą, kuris įgarsino nuožmųjį Bjaurybę. Kokia yra lietuviško įgarsinimo kokybė – sunku pasakyti, tačiau, bent jau žiūrint filmo anonsą lietuviškai prabilę personažai neerzino.
Reziumė
„Kaip prisijaukinti slibiną 3“ – savo pirmtakams nenusileidžianti jautri gražios istorijos pabaiga, siūlanti daug veiksmo, įspūdingų spalvų ir garsų. Tačiau šalia to išorinio grožio ir beveik non-stop vystomo veiksmo filmo kūrėjai šįkart siunčia nelengvą, bet labai teisingą žinutę, apie tai, kaip sunku paleisti tuos, kuriuos mylime, bet, jei tikrai mylime, privalome tai padaryti. Vis tik viskas nėra vien tik taip griežtai rimta – saikingas humoras ir iš meilės kone murkiančio Žagsulio meilinimaisi sukels šypseną tiek jaunesniems, tiek vyresniems žiūrovams. Tad tai tikrai gražus, įspūdingas, spalvingas potyris su jautriu moralu, vertas vainikuoti Žagsulio ir Bedančio nuotykių trilogiją.