Tadas Vidmantas sistemingai keliauja link to, kad vadintume jį sėkmingiausiu šiuolaikiniu Lietuvos kino kūrėju. Praėjusiais metais pasirodęs jo filmas „Trys milijonai eurų“ tapo ne tik pelningiausiu 2017 m. filmu, bet ir daugiausiai uždirbusiu visų laikų filmu Lietuvoje. Ne tik tarp lietuviškų juostų, bet tarp visų mūsų šalies kino teatruose rodytų projektų. Ingos Jankauskaitės ir Giedriaus Savicko nuotykiai ekrane susižėrė daugiau nei „Įsikūnijimas“ (angl. „Avatar“), „Simpsonų filmas“ (angl. „The Simpsons Movie“) ar „Titanikas“ (angl „Titanic“). Abi „Gautas iškvietimas“ dalys patenka į pelningiausių filmų Top 15. Neblogai, ar ne? Tad visai nėra keista, kad T. Vidmantas neužsidaro ilgam kūrybinėse dirbtuvėse ir greitai kepa filmus, į kuriuos plūsta minios žiūrovų. Praėjus metams po „Trijų milijonų eurų“ premjeros, šis kino kūrėjas pristato mums naujausią savo darbą – „Lietuviškus svingerius“.
Sutuoktiniai Simas (akt. Martynas Nedzinskas) bei Giedrė (akt. Gelminė Glemžaitė) gyvena sau įprastą jaunų sutuoktinių vedybinį gyvenimą, kol netikėtai vieno vakarėlio metu permiega tryse su viena mergina. Nors Giedrė iki galo nesupranta savo jausmų dėl šio įvykio, Simas susižavi galimybe paįvairinti seksualinį gyvenimą ir įtikina savo žmoną susitikti su svingerių pora. Tik naujai sutikti intymūs draugai nėra tokie, kokių tikėjosi Simas ir Giedrė.
T. Vidmantas nėra kažkoks lietuviško kino mesijas, kuris nusileido iš padebesių ir išgelbės mus nuo pikto. Savo filmais jis taiko į tą pačią auditoriją, kurią rinko „Tarp mūsų berniukų“, „Moterys meluoja geriau“ šalutiniai projektai ir panaši lietuviška produkcija. Dalis žmonių masiškai eidavo ir tonomis į mūsų kino rinką vežamą rusišką produkciją. Dauguma šios auditorijos kine mėgsta pramogą, kurią dažniausiai tapatina su komedijos žanru, ir jai patinka žiūrėti filmus kalba, kurią supranta. Galite piktintis, kiek norite, tačiau anglų kalba ir anglosaksiška produkcija dar nusileidžia savo populiarumu ir įtaka gaminiams iš rytų. Tad turėdamas auditoriją ir žinodamas, ko ji nori, T. Vidmantas patenkina žiūrovų norus, o jie tam nepagaili atverti pinigines.
Tačiau T. Vidmanto fenomeną reikėtų nagrinėti iš kelių pusių. Pirmoji, jau aptarta, savo auditorijos pažinimas ir suteikiamas jai to, ko ji trokšta. Antra, paties kūrėjo vardas. Nors į plačiuosius kino ekranus jis žengė palyginus neseniai, T. Vidmantas internetuose sukosi jau kurį laiką. „Atiduok modemą“, Mėslitos direktorius Saulius Poška, „Mindaugo gatvės nindzė“, kiti projektai, reklamos, internetinė vaizdo produkcija jau ilgai žinoma daugeliui lietuviškų vartotojų, kurie supranta kaip veikia pasaulinis tinklas ir praleidžia nors kiek laiko „Youtube“. Nors iš interneto jį žinanti auditorija ir ta, kuriai patinka komedijos suprantama kalba, kažkiek persidengia, tiems žmonėms, kurie T. Vidmantą žinojo iš internetų, jis reiškė kokybės standartą.
Tą patį T. Vidmantas reiškė ir šio teksto autoriui, tačiau tada nutiko „Greitas iškvietimas“ ir antroji (o gal trečioji) jo dalis. Skečų ir juokavimo apie anuos galus pasiutpolkė nebuvo tai, ko norėjosi tikėtis iš šio kūrėjo. Tai net nelabai buvo panašu į filmą, labiau į televizijai skirtą produktą. Tačiau galima atleisti T. Vidmantui už tai, nes neblogai užsidirbęs iš to, jis po truputį juda ta kryptimi, kurią nori matyti žmonės, T. Vidmantą pažinę prieš „Gautą iškvietimą“.
„Lietuviški svingeriai“ yra toli gražu nuo tobulo filmo, tačiau šioje juostoje išsiskiria tai, kas skiria T. Vidmantą nuo kitų lietuviškų komedijų kepėjų. Pirma, tai originalus scenarijus. Daug kas, oi daug kas, pas mus Lietuvėlėje nupirkta. Ne išimtis ir filmų scenarijai. Lietuvių kūrėjai rado aukso gyslą, kaip greitai ir pigiai galima apsisukti. Dauguma komiškų mūsų šalies filmų istorijų yra nusipirktos ir pritaikytos mūsų auditorijai. T. Vidmantas tuo keliu neina ir kuria pagal savo idėjas, pagal savo sukurtus siužetus.
„Lietuviškų svingerių“ istorija yra visai įtraukianti. T. Vidmantas nesistengia prisotinti siužeto milijonu veikėjų, gausybe netikėtumų ar vis iššokančiomis naujomis linijomis. Išvalydamas filmą nuo siužetinių šiukšlių, jis žiūrovo dėmesį sukoncentruoja ties keliais veikėjais ir viena nuosekliai tekančia istorija. Taip yra pakankamai kokybiškai išvystomi veikėjai ir siužetas. Filme matomų žmonių motyvacija, jų būdas ar veiksmai yra ganėtinai aiškūs ir suprantami. Aišku, tobulėti ribų nėra, nes filmo pabaiga šiek tiek vertė kilstelti antakį ir paklausti savęs: „kas čia, po galais, vyksta?“. Tačiau tai buvo tik viena trumpa atkarpa, antakis nesikilnojo viso filmo metu (kas kartais nutinka žiūrint mūsų kino produkciją). Tad nei žiūrovas pavargsta besiaiškindamas kas čia vyksta, nei jo veido raumenys, kilnodami antakius, gauna per didelę apkrovą.
Šiame filme humoras atsiduria tokioje tarpinėje zonoje. Tikriausiai naivu tikėtis, kad filme apie svingerius nebus nepadorių juokų, ar ne? Tačiau humoras apie aną galą nedominuoja viso filmo metu, o ir patys juokai yra labiau sofistikuoti nei tik pasakymas „b***s“ ir žvengimas žiūrovui į veidą. Jei vienoje pusėje turime tokį švelniai tualetinį humorą, tai kitoje pusėje yra visai kitokios prigimties juokai. Tokie, kurie gal kvatoti iki išsekimo neprivers, bet išspaus malonią šypseną. Tokią formą, kai nepriverčiama juoktis, o išspaudžiama švelni šypsenėlė, T. Vidmantas naudojo ir kai kuriuose savo trumpametražiuose filmuose. Tokio tipo komedijos suteikia savotišką jaukumo ir malonumo jausmą, net šiek tiek sušildo. Filmų, kuriame juokaujama apie anuos galus pilni mūsų kino ekranai. O tokio nuoširdaus humoro šiek tiek ir trūksta. Dalį tokio jausmo jums gali pasiūlyti „Svingeriai“, bet norėtųsi tikėtis, kad ateityje šiltesnių filmų mūsų kino padangėje padaugės.
Įdomu ir tai, kad juoką, o kartu ir didžiąją dalį siužeto, į priekį varo ne atsitiktinės kvailos situacijos, o dialogai. Dažnai kalame prie kryžiaus savo aktorius, jog jie, girdi, per daug dirbtini, o jų vaidyba teatrališka. Per retai susimąstome, kad jiems parašyti žodžiai, dažnai yra sausi, nuobodūs ir ištraukti iš kažkurios kosmoso kertelės, tikrai ne iš realaus gyvenimo. Galbūt dėl to dažnai lietuviškose komedijose prajuokinti bandoma visiškai kvailomis situacijomis arba punchline’ais (parbloškiančiomis eilutėmis? Jei žinot kaip gražiai ir prasmingai punch lineišversti į gimtąją kalbą, parašykit, pataisysiu 
). Kodėl taip yra? Nes nemokame rašyti dialogų, kuriuose veikėjai kalba žmogiškai. O kadangi nesugebama parašyti pokalbio, kuriame, tiesiog, žmonės šnekėtų kaip kasdienėje situacijoje, sukurti dialogą, kuris skambėtų įtikinamai ir dar būtų juokingas – misija neįmanoma. Visgi, T. Vidmantas sugeba tai. Tikra atgaiva, kai juokaujama iš gyvenimiškų nusišnekėjimų, o ne iš paukščio išmatų, pilvo pūtimo ar dar kažko, kas siejasi tik su vieta, kur karaliai pėsti vaikšto.
„Trys milijonai eurų“ pasirodė prieš metus, tad „Svingeriai“ nebuvo kuriami ir brandinami ilgą laiką. Bet ir greitas filmo gamybos procesas išskiria T. Vidmantą. Jo kūryboje kriterijai „greitai“ ir „kokybiškai“ vienas kitam neprieštarauja. Komedijos mūsuose gaminamos greitai ir jos dažnai būna pilnos broko. Tai kameros darbas nesužiūrėtas, tai montažo klaidos, tai veikėjų įgarsinimas tragiškas. Įdomu, kiek buvo laiko kuriamas šis filmas, tačiau nedidelė lokacijų kaita lyg ir sufleruoja, kad kūrybinis procesas netruko ilgai. Vis tik, techniškai viskas aukštame kokybiniame lygmenyje. Jei muzika ir nebuvo ypatingai „prie širdies“, tačiau kiti techniniai aspektai yra tikrų profesionalų darbas. Sunku kažką prikišti operatoriams, garso režisieriams ar montuotojams.
Pagrindinė filmo pora aktoriai Martynas Nedzinskas ir Gelminė Glemžaitė atrodo gerai. Gal stebuklinga chemija tarp jų ir neužsimezgė, bet jeigu nagrinėtume juos atskirai, tai jie suvaidino kokybiškai. M. Nedzinskas, mano manymu, yra nepakankamai dažnai kviečiamas filmuotis kine. Tai puikus aktorius, kuris profesionaliai atlieka vaidmenį ir turi to savito komiškumo, kuris kyla iš jo paties. Jo vaidinamas Simas – švelniai mėmiškas mielas jaunuolis. Aktorių reikia pagirti, kad nevaidino vieno tipo veikėjo. Simas, reikalaujant situacijai, keitėsi ir tai suteikė filmui dar daugiau natūralumo. G. Glemžaitė išvis yra atradimas. Puikus jos pasirodymas „Šventajame“ nepamirštamas iki šiol. „Svingeriuose“ aktorė nėra aukštumoje, tačiau jos vaidyba natūrali, o ir šiokius tokius vidinius išgyvenimus, kuriuos patiria jos vaidinama veikėja, G. Glemžatė sugebėjo įtikinamai perduoti. Senuosius svingerius vaidinantys Vytautas Kaniušonis ir Inga Valinskienė irgi pasirodo gerai. V. Kaniušonis per retai ekrane matomas aktorius, kurį daugelis pamilo po „Lošėjo“, tad vienas iš nedaugelio jo pasirodymų ekrane yra džiuginantis. O I. Valinskienė filme yra… I. Valinskienė. Iš jos gauname to, ko tikimės, esame patenkinti ir dėl to nesiginčijame. Pagrindinis aktorių ketvertukas vaidina natūraliai, organiškai, o ir patys yra reti svečiai lietuviškame kine, tad ir jų veidai nėra pabodę. Kita gaida reikia kalbėti apie daugelį antraplanių veikėjų. Jei G. Savickas ir dar keletas neiškrito iš bendro paveikslo, tai kitur turime rimtų problemų. Serviso savininkas, jaunieji influenceriai ir Irina iš grožio salono atrodo kaip pasiskolinti iš kito filmo. Visiškai perspausti, karikatūriniai ir nenatūralūs veikėjai, nužengę iš „Robertėlio“ tipo filmo. Taip, suprantu, gal buvo norima sukurti kontrastą, parodyti šaržuotus stereotipus. Bet tai taip nelipo, taip išsiskyrė iš bendros atmosferos.
„Lietuviški svingeriai“ yra nuosekliai ir tvarkingai papasakota visai įtraukianti istorija. Kokybiškai parašytuose dialoguose derinamos įvairios humoro rūšys. Kai kurie aktoriai savo vaidyba jums primins, kad esate kino, o ne dramos teatre. Tačiau kiti jums primins tą skausmingą vieną kartą, kai apsilankėte „Domino“ teatre. Šis filmas yra kokybiškas vienkartinis lengvo turinio kūrinys. Nieko stebuklingo. Tačiau retai sulaukiame tikrai profesionaliai pastatytų net ir lengvo turinio projektų, tad „Svingeriai“ yra šiokia tokia atgaiva mūsų ašarų pakalnėje.