Clive‘as Tonge‘as žengia į didžiąją režisierių gildiją ir pristato savo pirmąjį pilnametražį filmą – „Mara“. Prieš šį projektą jis yra pastatęs tik kelis trumpučius filmus – komediją, kitą siaubo greituką bei animacinį projektėlį – tad matomai ryškaus savo žanrinio ritmo jis, kol kas, neturi. O kaip jam pavyko išperėti savo pirmąjį pilnametražį projektą? Pažiūrėkim.
Kas jau žino, o kas dar ne – tai šis filmas apie vieną, ko gero, kraupiausių žmogui netikėtai galinčių atsitikti dalykų – miego paralyžių. Tai faktoriaus pasireiškimas, kuomet žmogaus smegenys tik dalinai pereina iš miego rėžimo į pabudimą – šioje tarpinėje būsenoje smegenys funkcionuoja lyg pabudus, tačiau motorinė kūno funkcija – idant žmogus miegodamas nevaikščiotų – lieka neutralizuota arba paralyžiuota. Lyg to būtų negana, šią kraupinančią stadiją smegenys paskanina… vaisingomis haliucinacijomis: dažniausiai krūtinės spaudimu, girdimu pašaliniu kvėpavimu, neaiškios esaties buvimu greta…
Tad režisierius šiai būsenai suteikia „veidą“, istoriją, siužetą ir pristato – „Marą“. Tai demoniškos kilmės būtybė, kuri ima persekioti lokalios bendruomenės narius, kurie, lyg susitarę, visi turi rimtų nemigos problemų, kurias, puse lūpų, bando apibūdinti kaip Marą – miego demoną, kuris aplanko nužudančio miego paralyžiaus forma.
Nedrįsk miegoti!
Tai vienas tų filmų, kur veiksmo ilgai laukti nereikia – režisierius filmą tiesiog atidaro nuo paties situacinio įkarščio. Puiki strategija. Jaukas užmestas, žiūrovas užkibęs. Tik gaila, jog (žinau, visuomet ateina ši dalis) šitoks žibalo šliūkštelėjimas į siužetišką liepsną galiausiai tiek ir tetrunka – akimirką: kai žiūrovui sukeliamas adrenalinas ir jis toliau laukia panašių impulsų, ką daro režisierius? O šis ponas ima ir pradeda viską vilkinti iki negalėjimo. Ir kai pagalvoji, jog „va va, dabar kažkas jau bus“ – ekrane blyksteli lyg ir prielaida, jog čia reikėjo išsigąsti, ir filmas toliau ramiai sau vyniojamas į vatą.
Kitaip tariant, puikiai startavęs filmas – kadras po kadro, scena po scenos – ima vis labiau nuvilti. Čia kažkur figūruoja ta baisingoji Mara, verčianti visus klykti nesavais balsais, bet, man asmeniškai rodėsi, režisierius tiek stengėsi išlaikyti jos intrigą ir pritempti jos akimirką, jog… filmas paprasčiausiai pasibaigė visiškai absurdiška gaida.
Kita vertus, negaliu pasakyti, jog čia nebuvo keleto kokybiškų vietų, kur tikrai teko krūptelti. Tačiau… bendrame siužeto kontekste, kur istorijos plotmė, siaubo faktorius ir netgi veikėjų vaidyba yra atskiri, vargiai sąveikaujantys motyvai, sunku teigti, jog keletas akimirkų atperka visą šį vaizdų kratinį.
Techniškumai
Prėsko siužeto įkandin, deja, seka ir kiti filmo aspektai. Kai minėjau, jog filmo sudedamosios dalys tarpusavyje nesugeba susirišti, turėjau omenyje, jog čia net, rodosi, montažinė grupė nelabai sugebėjo atlikti savo darbo: kai kurios filmo scenos atrodė lyg skalpeliu nurėžtos nuo pagrandinės siužeto linijos ir po to, kreiva ranka, vėl prisiūtos prie tolimesnės filmo tėkmės.
Aktoriai beveik visame filme atrodė neįtikinantys, stagnatiški ir nejaučiantys vieni kitų. Ir savęs pačių. Scenarijus nuobodus ir – lyg bonusas – realizuotas dar nykiau. O apie kažkokią kokybiškai šiurpulingą kinematografiją aš paprasčiausiai negaliu pasakyti kažko geresnio nei… režisierius stengėsi. Tikiuosi.
Reziumė
Galiu pasakyti tik tai, jog pirmieji „pilnametražiai“ Clive‘o Tonge‘o žingsniai dar labai silpni, menkai subalansuoti ir besimėtantys į šonus. Bet pirmiausiai reikia išmokti šliaužti, kad galėtum pradėti eiti. Ir galiausiai – bėgti.
Tačiau man tikrai patiko jo ambicingas žengimas į ganėtinai novatorišką siaubo koncepciją – miego paralyžių. Tai simbolizuoja kitonišką mąstymą, o jeigu jis nuspręs save fokusuoti siaubo žanro kryptimi – ateitis jam gali būti visai nebloga.
Na, bet kol kas, pirmasis jo sotesnis blynas yra gerokai prikepęs, ir, kaip dažniausiai rodo debiutuojančių režisierių tendencijos – tai yra savotiškai suprantamas, ir priimtinas dalykas. Ir vis tik, leisti pinigus ir energiją šiam filmui man būtų tiesiog… gaila.