Tadas Vidmantas, it koks Woody‘is Allenas, kasmet pristato po naują savo darbą žiūrovams. Su dviem „Gauto iškvietimo“ dalimis jis įsiveržė į kino rinką, o sulig pelningiausiu visų laikų lietuvišku filmu „Trys milijonai eurų“ T. Vidmantas pakeitė savo kūrybinį braižą. Jei „Gautas iškvietimas“ labiau buvo skečų kratinys, o štai „Trys milijonai eurų“ ir „Lietuviški svingeriai“ turėjo nuoseklią istoriją ir kiek giliau nagrinėjamus pagrindinius veikėjus. Šį kelią T. Vidmantas renkasi ir toliau, pristatydamas naujausią savo kūrinį – komediją „Pats sau milijonierius“.
Kaunietis Donatas (akt. Audrius Bružas) valdo viešbutį, kurį jam paliko į Šveicariją išvykęs milijonierius tėvas (akt. Vytautas Rumšas), bet ir neseniai įsigijo „kriptovaliutų“ fermą. Įvaizdis ir sekėjų socialiniuose tinkluose reakcijos Donatui yra viskas, tačiau ne viskas taip spindi viduje, kaip yra vaizduojama išorėje.
Pastaruosius tris T. Vidmanto filmus („Trys milijonai eurų“, „Lietuviški svingeriai“ ir „Pats sau milijonierius“) galima priskirti savotiškai trilogijai. Nors jie nėra vienas kito tęsiniai ir siužetiniai vingiai nesisieja, sąlyčio taškų galima įžvelgti kūrinių tematikoje.
Visuose šiuose filmuose pagrindiniai veikėjai ieško laimės. Piniginė laimės išraiška jungia „Tris milijonus eurų“ ir naujausią T. Vidmanto darbą, kai „Lietuviškuose svingeriuose“ personažai laimės ieško bandydami paįvairinti savo šeimyninį gyvenimą.
Pagrindinis filmo „Pats sau milijonierius“ veikėjas Donatas irgi yra laimės paieškose. Nors prabangos ir pinigų Donatui lyg ir netrūksta, džiaugsmo ir šilumos kriptovaliutos ar rankose šlamančios eurų kupiūros viduje jam nesuteikia. Ir nors pats veikėjas nebuvo ypatingai išanalizuoats, tačiau bent jau minimalus bandymas panagrinėti, kodėl Donatas tapo tokiu, kokiu tapo, yra sveikintinas.
T. Vidmantas pasirinko realius žmones ar žmonių tipus apgyvendinti savo istorijoje. Jei Donatas yra kiek suromantizuota Pauliaus Aršausko versija, tai jo sužadėtinė Laurita įkūnija visas prasčiausias influencerių savybes, o Donato tėvas – standartinis ciniško oligarcho portretas. Kūrėjas nusprendė paimti archetipus ar įvaizdžius, kurie yra ir artimi Lietuvos žiūrovui, ir aktualūs, nes tokie žmonės būtent dabar sukasi viešojoje erdvėje. Socialinės kritikos galima įžvelgti ne tik pačiuose veikėjuose, bet ir situacijose, į kurias jie patenka. Ar tai būtų prabangi vakarienė su absurdiška idėja, ar instagramo žvaigždės reklamuojami nemokami pusryčiai, kurie, visgi, yra mokami.
Ir tai yra vienas iš aspektų, kuris paverčia T. Vidmantą išskirtiniu kūrėju Lietuvos komedijų gamybos fabrike. Jis kuria originalias istorijas ir jose bando atkreipti dėmesį į kai kuriuos bendražmogiškus klausimus ar konkrečiai Lietuvoje esančias problemas. Nors jis nedaro itin detaliai, visgi, tai pramoginiai filmai, vien minimalūs bandymai, į absoliučiai komercinį projektą įtraukti ir susimąstyti priverčiančių epizodų, yra sveikintini.
Humoras šiame filme nelabai kuo skiriasi nuo pastarųjų T. Vidmanto darbų. Yra ir to, kas prajuokins ir tualetinio humoro gerbėjus, yra pokštų ir šiek tiek išrankesnei publikai. „Pats sau milijonierius“ nėra vien pigių prikolų apie aną galą kratinys.
Tačiau negalima sakyti, kad T. Vidmantui viskas ėjo kaip per sviestą. Kastingo scena su žymiomis Lietuvos moterimis ne tik, kad buvo nejuokinga, bet ir nejauki. Kita scena, kurioje Gelminės Glemžaitės veikėja apsipirkinėja ir keičia rūbus, atrodo, kaip nužengusi iš praėjusio amžiaus holivudinių komedijų. Tačiau šiuo atveju, laikas jos nepagailėjo ir ji dvelkia ne nostalgija, o atsiduoda naftalinu.
Ir nors tai yra šiokios tokios smulkmenos, tikriausiai pagrindinis filmo trūkumas yra tas, kad T. Vidmantas nežengė į priekį. Nei režisūriniais, nei siužetiniais, nei tematiniais sprendimais „Pats sau milijonierius“ nelabai kuo skiriasi nei nuo „Trijų milijonų eurų“, nei nuo „Lietuviškų svingerių“. Žinoma, kokybės prasme, T. Vidmantos komedijos dažnai šviesmečiais lenkia kitus panašaus žanro mūsų krašto projektus, tačiau norėtųsi, kad šis kūrėjas neužmigtų ant laurų.
Techniniame lygmenyje T. Vidmantas išlaiko savo braižą, pateikdamas kokybiškai nufilmuotą, sumontuotą ir išdailintą darbą, kuriame matyti ir jau pamėgti režisieriaus sprendimai, kaip scenų perėjimai, įterpiant tarp jų su dronu nufilmuotus panoraminius vaizdus.
Panašus į kitus T. Vidmanto filmus yra ir aktorių kolektyvo darbas. Pagrindiniai atlikėjai (šiuo atveju Audrius Bružas ir Gelminė Glemžaitė) savo darbą atlieka tikrai gerai, o štai antro plano aktoriai atrodo kiek silpnokai. Iš jų galima būtų išskirti nebent ekrano senbuvius Vytautą Rumšą ir Dalią Michelkevičiūtę, kurie yra sukaupia milžinišką patirtį, tad ir pasišiukšlinti šiems profesionalams būtų nesolidu. Tačiau, kaip ir kituose savo filmuose, taip ir šiame, T. Vidmantas pasikvietė pasirodyti ir žmonių, kurie atrodo kaip paimti iš gatvės. Medinė vaidyba nepuošia nė vieno filmo, tad ir šioje juostoje tai buvo gana riebus šaukštas deguto.
„Pats sau milijonierius“ – naujausias T. Vidmanto filmas, kuriame šis kino kūrėjas nenuleidžia savo kartelės, tačiau jos ir nepakelia. Šio režisieriaus filmų gerbėjai tikrai gaus dar vieną smagų laiką kino salėje. O tie, kurie nebuvo sužavėti nei „Trimis milijonais eurų“, nei „Lietuviškais svingeriais“, geriau neperženkite kino salės, kurioje bus rodomas „Pats sau milijonierius“, slenksčio.
