Recenzijos

Nematoma - recenzija

2014 metų rudenį į kino teatrus visoje Lietuvoje žengė Igno Jonyno ir Kristupo Saboliaus darbas „Lošėjas“. Vienu geriausiu šių laikų lietuvių filmų tapęs „Lošėjas“ ne tik sužavėjo tikrai nemažą dalį žiūrovų, bet ir iškėlė klausimą: ar sėkmingai ir solidžiai debiutavęs kūrybinis I. Jonyno ir K. Saboliaus duetas grįš. Atsakymą pats I. Jonynas pateikė dar dalindamas interviu apie „Lošėją“. Tuomet jis sakė, kad naujausias jo ir K. Saboliaus filmas bus apie šokėją, kuris apsimeta aklu tam, kad patektų į televizijos šou.

Ir žodis tapo kūnu. Apie „Nematomą“, kaip vieną laukiamiausių filmų, rašiau ne viename „Buvau kine“ sąraše. Ilgai lauktas ir sulauktas antrasis I. Jonyno ir K. Saboliaus vaikas pasiekė kino ekranus.

Trumpai apie siužetą 

Jonas (akt. Dainius Kazlauskas) prieš dešimtmetį, po tragiško įvykio, iš Lietuvos pasitraukia į Karpatus. Praeities šešėlių ir vidinių demonų kamuojamas vyras savo skausmą užmiršta šokdamas, tačiau nuo Karpatuose poilsiaujančių turistų jis slepia, kad jo aklumas – suvaidintas. „Aklą“ šokėją pastebi Lietuvos televizijos prodiuseriai ir pakviečia dalyvauti šokių projekte. Tačiau Jonas sulauks ne tik populiarumo ir žiūrovų simpatijų, bet ir iš praeities besivejanti kaltė. 

Smarvės turintis tragiškas kokteilis

„Lošėjas“ atnešė tai, ko ilgą laiką trūko lietuviškam kine. Tai buvo filmas, kuris sugebėjo būti įtemptas ir įtraukiantis, tačiau tuo metu ir talpinantis savyje filosofines idėjas. Įtemptas siužetas pynėsi su drama, veiksmas su pamąstymais apie žmogaus prigimtį, kaltę ir reikšmę. Retai kino teatre galima patirti tokį praturtinantį veiksmą. Tačiau „Lošėjui“ tai pavyko.

Dėl tokios pirmo filmo sėkmės, nemaži lūkesčiai sukilo ir prieš šią peržiūrą. Trumpai tariant, jie tikrai buvo išpildyti. Iš vienos pusės, „Nematoma“ yra retai mūsuose plėtojamo trilerio žanro atstovė. Neo-noir potėpių pilna juosta ir stilistiškai, ir siužetine prasme talpina savyje ir istorijos intrigą, ir meninę nuaro išraišką.

Nors „Nematoma“ yra lėtas filmas, negalėtumėme sakyti, kad jis prailgsta ar nusibosta. Siužetas vystosi ir skleidžiasi pamažu dėliodamas žingsnius į priekį. Siužetinė tėkmė lėta, tačiau ji nepriverčia žvilgčioti į laikrodį seanso metu. Tipenimas mažais žingsneliais vystantis siužetui mums prideda vis naują dėlionės dalį ar dailininko potėpį teptuku. Ir taip, iš lėto, mes filmo kulminacijoje pamatome visą kinematografinį paveikslą. Net šiek tiek keista, kaip ta lėta tėkmė sugeba prikaustyti dėmesį ir išpuoselėti intrigą. 

Tad viename sluoksnyje „Nematoma“ yra lėtas trileris. Praskleidus antrą sluoksnį, mes prieš akis matome dramą. Tiek žanrine prasme, tiek siužetine prasme. Filmo veikėjai saugo savyje kaltę, nepilnavertiškumą, kerštą. Tikras jausmų vandenynas, pasakytų prastas poetas, bet juostoje emocijos nesilieja per kraštus. Veikiau, atvirkščiai – kukli, rezervuota ekspresija lydi bene kiekvieną reikšmingesnį filmo veikėją. Bet ir subtiliomis išraiškomis I. Jonynas ir K. Sabolius sugeba nutapyti pilną veikėjų vidinį pasaulį.

Pačioje filmo kulminacijoje „Nemotama“ sumaišo trilerio aštrumą ir veikėjų dramatizmą. Koks kokteilis iš to gavosi? Emociškai tiršta filmo pabaiga, kurioje mes gauname klasikinės graikiškos tragedijos vertą finalą. Viena vertus, tai gana netikėtas sprogstamasis mišinys, specialiai paliktas paskutiniams kūrinio akordams. Tačiau kartu tai gana akivaizdi kelio pabaiga, sekant, koks buvo veikėjų užprogramavimas nuo pat filmo pradžios.

Šaukšteliais deguto filme tampa palaidesni galai, susiję su kai kurių veikėjų motyvais ar veiksmais. Ir čia negalima tvirtinti, kad tai buvo pasitelkta vardan intrigos. Tai arba montažinėję nubyrėjusios scenos, arba scenarinis blokas.

Tačiau net ir silpnai praskiedus medaus statinę, galima pasveikinti I. Jonyną ir K. Sabolių, kad ką jie pasiekė su „Lošėju“, pakartojo ir su „Nematoma“. Galbūt net pranoko savo debiutą. Nes kokteilis, kurį jie sumaišė, pagardintas įspūdžiu ir įtampa peržiūros metu, daugiasluoksnis pagrindas, supinantis kaltę, kerštą ir aistrą, gavosi stipresnis, sodresnis ir turintis daugiau smarvės nei prieš penkerius metus.

Vaizdai ir garsai

„Nematoma“ mums parodė, kad I. Jonynas jau suformavo savo braižą. Pagrindinio veikėjo santykis su gamta, atsidūrus kritinėje situacijoje, buvo matomas „Lošėjuje“, pasikartoja ir naujausiame režisieriaus kūrinyje. Vienas kadras net gali sukelti deja vu jausmą, kai susipainioji, ar matai Vytautą Kaniušonį bėgantį miške, ar Dainių Kazlauską. Tai ne vienintelė detalė, kurioje matomos formos, pamėgtos I. Jonyno. Toks tęstinumas tikrai džiugina. 

Tačiau vietomis, kai kurios scenos, nors ir buvo vizualiai estetiškos, atrodė tusčios, nenešančios jokios žinios ir neturinčios turinio svorio. Nesiginčiju, kad galbūt jos turėjo savo tikslą, tačiau vaizdų kalba, kuria vietomis kalbėjo I. Jonynas, man buvo nesuprantama.

Vizualine prasme „Nematoma“ techniškai yra tikrai tvarkingas filmas. Nieko revoliucingo, bet operatoriaus akis ir režisieriaus mintis skaniai perteikė mums šią nuarinę tragediją.

Kalbant apie garsą, filmas susiduria su lietuviško kino vėžiu tapusia garso kokybe. Nors tai nebuvo taip skausminga, kaip kituose mūsų filmuose, kartais vis tiek reikėjo įtempti ausis, norint išgirsti, ką sako veikėjai. Mano nuomone, to neturėtų būti 2019 metais.

 Muzikos takelis suteikė dar žiupsnelį tamsos filmo istorijai, tad tikrai galima pagirti už tinkamą kūrinių pasirinkimą. O paskutinė daina, skambanti filme, suveikia kaip katalizatorius, iššaukiantis visas susikaupusias emocijas. Sunku prisiminti, kada paskutinis filmo akordas buvo toks skambus. Bravo!

 Vardai ir veidai

 Jeigu ne pirmą kartą skaitote mano žodžius „Buvau Kine“ portale, tikriausiai pastebėjote, kad be galo myliu, kai kūrėjai mums pateikia daugiabriaunių ir įvairiapusių veikėjų paveikslus. „Nematoma“ mums būtent tai ir padovanoja.

 Praktiškai visi filmo veikėjai yra ir herojai, ir antagonistai, ir antiherojai. Filmo kūrėjams pavyko puikiai išryškinti du filmo polius – Jono ir Vyto istorijas. Dviejų likimais susipinančių vyrų paveikslas buvo meistriškai nutapyti, o juos į kažkokią veikėjo gerumą/blogumą apibrėžiančią lentyną įstatyti yra sunku. Kodėl? Nes jie sugeba peržengti fikcinio veikėjo ribą ir perteikti žiūrovams žmogiškumą. Ir čia, be jokios abejonės, ovacijos Dainiui Kazlauskui ir Dariui Bagdžiūnui. Pastarojo pasirodymas išvis yra iš fantastiškos srities, nes tai nėra profesionalus aktorius. Jei, vis tik, reikėjų jo vaidinamą Vytą įstatyti į kažkokius standartinius rėmus, galima būtų drąsiai sakyti, kad jis vienas geriausių blogiukų Lietuvos kino istorijoje.

 Šie du vyrai, galima teigi, išvežė „Nematomos“ traukinį. Nors Liubomiras Laucevičius yra puikus aktorius, jo vaidinamam kunigui tikrai pritrūko papildomo svorio ar tikslo. Tai pažymėtina ir apie Paulinos Taujanskaitės vaidinimą Saulę. Nors abu aktoriai pasirodė gerai, jų vaidinami veikėjai tikrai galėjo turėti didesnės įtakos istorijos tėkmei.

… ir pabaigai

 „Nematoma“ – puikus I. Jonyno ir K. Saboliaus sugrįžimas po penkerių metų pertraukos. Šis kūrybinis duetas įtvirtino savo, kaip kokybės ženklo, titulą lietuviško kino pasaulyje. Neo-noir trilerio įtampą, veikėjų dramatizmą ir antikinių dainių vertą tragišką kulminaciją savyje turinti „Nematoma“ jums garantuoja tikrą patirtį kino salėje. Nepraleiskite jos.