Pagal statistiką Lietuvoje vienam žmogui tenka beveik 15 litrų alkoholio (!!!!!) per metus. Atsižvelgiant į tokius kraupius skaičius vargu ar sutiksime žmogų, kuris artimoje aplinkoje ar šeimoje neturės to, kuriam atrodo „nieko tokio“ kiekvieną savaitgalį praleisti su taure rankoje ar kas vakarą „atsipalaiduoti“ su alaus bokalu prie lūpų. Kaip pūlinys plintanti priklausomybė yra liga, su kuria galima kovoti, o kelyje į blaivų gyvenimą, neprošal – stiprus palaikymas. Režisieriaus Guso Van Santo filme „Nesijaudink, jis toli nenueis“ atskleidžiamas visas trapus kelias blaivybės link – nuo visiško dugno, iki pozityvaus požiūrio į gyvenimą. Paklausite kodėl paminėjau tokią nejuokingą Lietuvos priklausomybių statistiką? Na, mano naiviu įsitikinimu – filmas gali tapti tuo pirmuoju emociniu spyriu žmogui norinčiam kažką pakeisti gyvenime.
Apie siužetą
Filmas „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. „Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot“) tai komiška biografinė drama apie karikatūristą Džoną Kalahaną. Ilgus metus be atvangos lėbavęs Džonas vieno vakarėlio metu susipažįsta su žodžio kišenėje neieškančiu Deksteriu, kurio pasiūlymui nuvykti į dar vieną vakarėlį jis nepajėgė atsispirti. Ir lemtingos kelionės metu, lėkdami 130 km/h greičiu jie trenkiasi į kelio stulpą. Po avarijos netekęs galimybės vaikščioti Džonas susiduria su visais savo vidiniais demonais – skausmu ir priklausomybe. Padedamas (?) slaugo Timo, Džonas pagaliau pasiryžta gyvenimo permainoms ir pradeda lankyti anoniminių alkoholikų susitikimus.
Sveikos kojos ir girta galva
Juostos pavadinimas „Nesijaudink, jis toli nenueis“ tiesiogine prasme gal ir atitinka fizinę pagrindinio veikėjo būklę – toli jis tikrai niekur nenueis, tačiau originalus pavadinimas – „Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot“ sufleruoja kiek kitokią prasmę. Po nelaimingo atsitikimo netekęs galimybės vaikščioti, jis atsikrato priklausomybės nuo alkoholio ir atranda savo gyvenimo pašaukimą – kandžių, juodo humoro kupinų karikatūrų piešimą. O tai jį nuveda daug toliau nei kada nors galėjo nuvesti sveikos kojos ir girta galva. Manau todėl, kino kūrėjas Gusas Van Santas pasirinko ir kitokį istorijos pasakojimo stilių – siužetą padalino į tris, kartais net keturias pasakojimo linijas, o jos šokinėdamos viena per kitą sukėlė šiokį tokį sąmyšį filmo nuoseklume. Galėtume palyginti Christopherio Nolano filmo „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“) laiko pynimą tarpusavyje, kuris galiausiai virto vienas po kito sekančų įvykių grandine, tačiau G.Van Santo filme būtent tokio nuoseklumo ir pritrūko, bet, manęs asmeniškai, tai visiškai neerzino. Visuose rodomuose laiko šuoliuose atskleidžiami itin svarbūs Džono gyvenimo etapai: alkoholiu permirkusios dienos, laikotarpis ligoninėje iškart po avarijos, anoniminių alkoholikų susirinkimai ir jo kalba prieš auditoriją sėdint neįgaliojo vežimėlyje. Visos jo patirtys ir išgyventi etapai veda į vieną ir svarbiausią tašką – pagrindinį gyvenimo pokytį ir, kaip galima tikėtis, jis neabejotinai įvyksta. Filme gausu gero humoro, kuris sušvelnina sunkius herojaus išgyvenimus bet ir netrugdo kūrėjams tinkamai perteikti sunkios kovos už blaivų gyvenimą. Nemažai prikimšta ir motyvuojančių žinučių, kurios laikui bėgant į pabaigą sudarė nemenką maišelį, taip sukurdamos labai teigiamą ir pakilią filmo nuotaiką.
Septyniasdešimtieji ir karikatūros
Filmas nukelia į ryškių spalvų nestokojančius 70-tuosius, retro dvasios ir hipiškai plačių kelnių laikmetį, kuomet visuomenėje vyko žodžio laisvės atgimimas ir kietasprandiškas primityvių įsitikinimų laikymasis. Tokioje požiūrių priešpriešoje atsiduria Džonas, o jo piešiamos juodojo humoro karikatūros atskleidžia kandžią tiesą bei paliečia socialiai jautrias temas kaip: rasinė tolerancija, religija, seksualinė orientacija, specialiųjų poreikių turintieji ir kitas. Ir nors dauguma karikatūrų buvo velniškai taiklios, kai kurios iš jų metė filmui klišinį indie kino šešėlį. Tiesa pasakius, stilistiniai sprendimai atkuriant laikmetį ekrane taip pat labai abejotini ir net sakyčiau grubiai stumia link perspausto kičo.
Joaquinas Phoenixas
Pagrindinė filmo ašis – Joaquimo Phoenixo įkūnijamas Džonas Kalahanas. Įtikinantis, kintantis ir jausmingas vaidmuo, atskleidžiantis įvairiapusius nuo priklausomybės kenčiančio žmogaus išgyvenimus. Kol Džonas dar galėjo vaikščioti jis tebuvo dendis su ironiška šypsenėle, kuria stengėsi paslėpti jautriausią savo pusę ir skaudžiausią išgyvenimą – jį, vos gimusį, paliko motina. Atsiskleidžia ne tik vieno žmogaus drama, bet ir sunki atmosfera, kuri pripažinkime, artima daugeliui žmonių turėjusių reikalų su priklausomybėmis. Džono asmenybę formavo patirta nemeilė, motiniškos šilumos trūkumas, nepilnaverčiai santykiai su įtėviais ir visa tai laikui bėgant buvo bandoma nuplauti milžinišku kiekiu alkoholio taip nuspalvinant niūrius išgyvenimus ryškesnėmis, tačiau netikromis spalvomis. Joaquinui puikiai pavyko perteikti skaudžias sielos žaizdas paliktas biologinės motinos ir kelią link gijimo. Tiesa, šiek tiek prasilenkė pasakojimo autentiškumas dėl aktoriaus amžiaus, Džonas Kalahanas buvo vos įkopęs į savo trečiąją dešimtį, o Joaquinas jau penktojoje, na bet bala nematė – jo vaidyba tikrai buvo puiki.
Joaquinui kompaniją filme palaikė ir jo gyvenimo partnerė Rooney Mara. Oskaro nominantės (o tiksliau – dviejų) vaidyba buvo lengva ir nesuvaržyta, viduje turinti ir tvirtybės, ir moteriško trapumo. Kiek silpniau šalia šio dueto atrodė Jackas Blackas, jis pasirodė lygiai dvejose scenose – prieš avariją ir po jos. Jo vaidinamas Deksteris, kuris ir buvo nelemtos avarijos kaltininkas, pasirodė neįtikinantis ir perspaustas personažas. Vis tik komiko etiketės jam nepavyko nusimesti šiame projekte.
Blaivus Jėzus ir jo paršeliai
Tikriausiai kiekvienas iš jūsų yra matęs bent vieną filmą, kuriame vienu ar kitu kontekstu herojai ieško pagalbos anoniminiuose susirinkimuose. Ar tai būtų savitarpio pagalba po netekties, ar kova su priklausomybėmis, dažniausiai jie būna daugiau mažiau vienodi – ne itin įdomūs ir standartiniai pokalbiai. Tačiau šiame filme tai buvo bene įdomiausia istorijos dalis, kurią vainikavo aktoriaus Johnah Hillo pasirodymas. Jo įkūnijamas Denis – ilgaplaukis, barzdotas gėrį nešantis hipis gėjus, užmiegantis auksu padabintuose apartamentuose ir cituojantis Lao Dze filosofiją. Savo susirinkimų dalyvius meiliai vadinantis paršeliais, Denis filme vaizduojamas kaip keiksmažodžiais besiplūstantis mesijas, kviečiantis visus nusidėjėlius patikėti Dievu ir… atsigerti vandens. Kita svarbi filmo tema – tikėjimas, kurią ir sufleruoja personažo Denio pasirodymas. Panašus į Jėzų, jis stiprina Džono tikėjimą, atleidimą ir meilę gyvenimui. Tai visiškai kitoks aktoriaus Johnah Hillo amplua, nei esame įpratę matyti, o tai tik įrodo kaip organiškai ir natūraliai jis geba įsijausti į vaidmenį
Visi kiti susirinkę į AA susirinkimus – žemiški ir kasdieniški personažai, įkūnijami ne tokių jau kasdieniškų asmenybių. Beth Ditto garsi JAV dainininkė, kurios vokaliniai gebėjimai prilyginami legendinei Whitney Houston; Kim Gordon buvusi alternatyviojo roko grupės „Sonic Youth“ vokalistė; kino veteranas Udo Kieris.
Pabaigai
Filme tikrai yra siužeto skylių ir nors kartais pasakojimas priminė vientisą masę – kino juosta man patiko. Tai gerai, kokybiškai ir gal kiek standartiškai suręstas biografinis filmas apkaišiotas juodo humoro strėlėmis, atskleidžiantis vieno žmogaus dramą. Įtraukiantys dialogai, spalvingi veikėjai ir pozityvumas, net sunkiausiose gyvenimo situacijose neleis nuobodžiauti. Ir nors šis kino filmas neįeis į istoriją kaip genialaus kino pavyzdys, tikiu, kad kažkam jis atneš labai daug peno apmąstymams ir suteiks reikalingą pospyrį gyvenime.