Jeigu reiktų vertinti šį filmą be konteksto, jo neišskiriant iš kitų filmų, jis atsidurtų gan giliame dugne. Tai atsispindės ir vertinime, tačiau kartu tekste pasistengsiu vertinti nuo to šiek tiek atsiribojant (taip pat apribojant savo priekabumą detalėms ir logikai) ir remtis kriterijais, kurie taikomi vaikams skirtiems filmams. Taisyklės aiškios, tad pirmyn! Filmo režisierius Raja Gosnelis režisavo jau dešimtąjį savo filmą. Visi jie skirti šeimai ir vaikams ir nė vienas jų nėra vertas kažko daugiau nei mažiausio teigiamo įvertinimo remiantis mokyklų vertinimo sistema. Taigi prastas režisierius antrarūšiam filmui – tai ne itin gerai nuteikianti kombinacija.
Siužetas
Į Jungtines Amerikos Valstijas nelegaliai atgabenama pagrobta mažytė panda, o pagrindinio filmo veikėjo Makso užduotis surasti ir sugrąžinti mielą bei pūkuotą gyvūnėlį į namus. Maksas – ne šiaip veikėjas, tai rotveilerių veislės šuo pareigūnas, kuris stiprus, drąsus ir truputį pasipūtęs. Vagišių pėdsakai atveda į tarptautinę šunų parodą, kurioje varžosi gražiausi ir gudriausi pasaulio šunys, tad norėdamas išaiškinti nusikaltimą Maksas ir pats privalės dalyvauti konkurse po priedanga, o jam padės Frenkas – žmogus ir partneris tarnyboje, su kuriuo Maksas ne itin gerai sutaria, o tai sukels nemažai keblių situacijų tiriant nusikaltimą.
Įgarsinimas
Labai gaila, jog apie tai išvis turiu kalbėti ir tai, galimai, užims daugiausiai apžvalgos turinio. Nežinau, ar tai buvo kino teatro, salės ir technikos, ar žmonių, atsakingų už filmo įgarsinimą, problema. Pirmuoju atveju lieka tikėtis, kad problema po pirmųjų seansų bus sutvarkyta ir toliau šioje pastraipoje aprašomas tekstas nebebus aktualus bei priekaištai nebegalios. Jeigu tai išties įgarsinimo problema, tuomet laikykitės – viso filmo metu lietuviškai ištartas garsas kiek tyliau atsikartodavo iš naujo ir trukdydavo toliau sekantiems dialogams. Nepanašu, jog salėje buvusiems mažiesiems žiūrovams tai būtų kėlę kažkokį nepasitenkinimą, bet tam tikrą pagarbos žiūrovui lygį reikėtų išlaikyti.
Negana to, jog garsas turėjo nemalonų aidą, kai kurie filmą įgarsinę žmonės persistengė suteikdami veikėjams gyvumo ir charakterio. Persistengė tiek, jog suburbėjimai, sucypsėjimai ir tonacija trukdydavo aiškiai suprasti tekstą, o kai kurie visiškai neatitikdavo originalių charakterių. Užtenka sulyginti originalų įgarsinimą, girdimą reklaminiame anonse, ir tą, kurį girdėjau kino teatre, kad galėčiau konstatuoti, jog išvydau du skirtingus pagrindinius veikėjus Maksus. Abu drąsus ir stiprūs, tačiau vienas, įgarsinimo dėka, atrodo lyg vyresnė veikėjo versija, t. y. daugiau bambanti ir niurzganti, o originalioji veikėjo versija – gyvybingesnė ir žaismingesnė. Apibendrinant, didesnė įgarsinimo dalis atrodė lyg „prilipdyta“ ir neatitinkanti vaizdo. Na, techniškai taip ir yra, bet čia ir atsiskleidžia menas padaryti taip, jog tai būtų matoma kuo mažiau. Faktas, jog Lietuvoje kai kuriems animaciniams filmams (ir ne tik) tai pasiseka padaryti kokybiškai. Vadinasi, tai yra įmanoma.
Ar tikrai filmas tinka vaikams?
Filmuose ir filmukuose vaikams dažnai dominuoja itin ryškūs veikėjai su akivaizdžiais gerais ir blogais bruožais. Taip yra daroma dėl savaime suprantamų priežasčių – taip vaikams lengviau atskirti, kas yra gerai, o kas blogai. Pateikiamas vienas ar keli moralai, mintys, kurias vaikai geba patys suprasti ir iš jų pasimokyti. Taip laikas kino teatre tampa ne tik pramoga, bet ir savotiškas ugdymasis. Geri veikėjai dažnai būna idealistiniai ir be trūkumų, jie elgiasi pavyzdingai gerai, o jeigu ne – galiausiai supranta, kad elgėsi blogai, ir aiškiai tai pripažinę, daugiau to nekartoja.
Šiame filme viso to pasigedau. Filmas neturi aiškiai pamokančio motyvo, pagrindinio veikėjo elgesys nėra geras ir pavyzdinis. Blogiausia, jog tai neapsiriboja šunybių krėtimu, bet apima ir ne kaip atrodančių patyčių kontekstą. Veikėjas šaiposi iš daug ko – iš kitokių šunų, iš savo partnerio ir nepanašu, jog filmo pabaigoje būtų pasikeitęs. Vienintelis pokytis – tai šuns ir žmogaus susidraugavimas, bet jis nenatūralus ir neįtikinantis. Turbūt vertėtų paminėti ir tai, jog filmo centre, kaip viena juokingiausių scenų, ne kartą atsiduria scena, kurioje šuniui depiliuojama intymi vietelė. Neparodoma, ko nereikėtų matyti vaikams, bet minčių kyla visokių.
Filmas, pavėlavęs daugiau nei 20 metų
Žiūrint šį filmą nenoromis prisimeni vaikystėje rodytus itin populiarius filmus, kurių pagrindiniai veikėjai taip pat buvo gyvūnai – šunys, katės, peliukai ar net beždžionėlės. Negaliu teigti, jog matytas filmas blogiausias iš visų anksčiau paminėtųjų, bet kad tarp jų buvo geresnių, teigiu drąsiai. Tokie filmai atgyvenę ir tikrus gyvūnus įgarsinti atrodo juokinga „Youtube“ kanale, bet ne filme kino ekrane, todėl laikais, kai animacija ir kompiuterinės technologijos taip smarkiai pažengusios į priekį, vis dar kurti tokius filmus atrodo mažų mažiausiai keista. Kalbant apie technologijas, ten, kur jos buvo pasitelktos, atrodė apgailėtinai – pradedant balandžiais ir baigiant beviltiško juoko lydimais specialiaisiais efektais, kuomet Maksas iš tikro virsta kompiuteriniu ir atlieka įmantrius šuolius, triukus ar kovinius veiksmus. O jei manote, kad jau esate viską matę, jūs turite pamatyti sceną, kurioje Maksas pasineria į savo slapčiausias mintis – tokios psichodelikos jau senokai nesu matęs.
Filmui einant į pabaigą buvau nusigandęs, jog filme taip ir neįvyks tas lūžis, kuomet kūrėjai, stropiai besistengę įvykius vaizduoti kiek galima realistiškiau, galų gale vis tiek pasodina šunį už mašinos vairo ar panašiai. Be reikalo jaudinausi, nes mašina čia vienas juokas Maksui. Išvysite kai ką kur kas rimtesnio.
Panašu, jog nepavyko susilaikyti nuo per didelio blogų detalių nagrinėjimo, bet sunku kažką pakeisti, kai filme viskas taip prastai.
Pabaigai
Prasto režisieriaus prastas kūrinys, kuris niekaip negali džiuginti suaugusiųjų, o ir vaikams reikėtų paieškoti ko nors tinkamesnio. Nefunkcionuojanti ir pasenusi idėja su prastu siužetu, humoru ir veikėjais, kuriuos spėjo sugadinti tiek įgarsintojai, tiek į patį tekstą patyčių pridiegę kūrėjai. Jeigu kas nors maldautų atrasti kažką teigiamo šiame filme – tai mintis, jog reikia saugoti ir rūpintis gyvūnais (nors ir ši mintis neišgryninta). Apstu linksmų ir naudingų animacinių filmukų, kuriuos galiu žiūrėti su pasimėgavimu, todėl problema šį kartą tikrai ne manyje.