Žvaigždžių karai. Skaivokerio iškilimas - recenzija

Viskas. Daugiau kaip keturis dešimtmečius trukusi kosminė epopėja baigėsi. Šįkart – galutinai. Baikit, juokaujam. 40 milijardų JAV dolerių – būtent tiek sumokėta „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“) sumanytojui George‘ui Lucasui perperkant iš jo autorines teises – išleidusi „Disney“ tikrai ne iš tų, kuri imtų ir pjautų auksinius kiaušinius dedančią žąsį – bent jau tol, kol ta žąsis nepadengs savo kainos. Jau suplanuotas serialas apie Obį Van Kenobį, su VIII epizodo režisieriumi Rianu Johnsonu sutarta dėl dar vienos būsimos trilogijos… Bet visa tai – ateities planai, o dabar kino teatrus pasiekė keturiasdešimt metų trunkančios Skaivokerių sagos finalas. Čia trumpai galima priminti, kad į režisieriaus kėdę po vieno epizodo pertraukos vėl grįžo J. J. Abramsas – R. Johnsono režisuotas VIII epizodas „Paskutiniai džedajai“ sukėlė didelę nepasitenkinimo bangą, tad suraišioti kolegos paliktų atvirų galų vėl buvo pakviestas jau išbandytas J. J. Abramsas. Tad kaipgi jam pavyko tai padaryti?

Trumpai apie filmo siužetą
Po to, kas nutiko VIII-ajame epizode Kailo Renas (akt. Adam Driver) tapo vieninteliu Pirmojo Ordino vadu. Tačiau užtikrintai savo pozicijoje jis jaučiasi neilgai – maža to, kad Pasipriešinimas, kuriam vadovauja generolė Lėja Organa (akt. Carrie Fisher), nenuleidžia rankų, Kailo sužino ir apie dar vieną grėsmę. Žinia apie grįžusį imperatorių Palpatiną (akt. Ian McDiarmid) netrunka pasklisti plačiau – apie tai sužino ne tik Kailo, kuriam Palpatino sugrįžimas reiškia dar vieną varžovą kovoje dėl Tamsiosios pusės sosto, bet ir Pasipriešinimas. Dėl to Rei (akt. Daisy Ridley), Po (akt. Oscar Isaak), Finas (akt. John Boyega), Čiubaka (akt Joonas Suotamo), BB8 ir C3PO leidžaisi ieškoti Luko Skaivokerio (akt. Mark Hamill) užrašuose minimo sitų artefakto, galinčio juos nuvesti iki Palpatino. Tuo pačiu metu Kailo gauna užduotį nužudyti Rei, tad prasideda nuožmios gaudynės po visą Galaktiką.

Suraišioti galus ir įtikti gerbėjams
Jau minėjau, kad VIII epizodas gerokai papiktino ištikimus „Žvaigždžių karų“ fanus. „Paskutinių džedajų“ režisierius R. Johnsonas leidosi klaidžioti šalutiniais siužeto vingiais, kurių reikalingumas pagrindinei istorijos linijai buvo smarkiai abejotinas, o vieną esminių intrigų išsprendė paprastu leptelėjimu ir taip nuvylė daugelio žiūrovų lūkesčius. Tad po pasipiktinimų bangos „Disney“ studijos akyse J. J. Abramsas tapo gelbėtoju, kuriam teko išsrėbti kolegos užvirtą košę – nes juk „Žvaigždžių karų“ tiesiog negalima taip imti ir užbaigti lengva ranka.

Tad to J. J. Abramsas ir imasi – atsižvelgia į fanų nuomonę ir raišioja savo pirmtako paliktus palaidus galus. Ne visada sėkmingai – daug kur bendrame istorijos siužete ir toliau žioji juodosios skylės, tačiau papudravus specialiaisiais efektais ir gausiai užtepus veiksmo scenomis, galima sakyti, kad IX epizodas „sueina“ pakankamai neblogai. Na bent jau neitin išrankiems žiūrovams. Kadangi per daug akivaizdu, jog tai yra lopymas ir dar – ne itin kruopštus. Tą patvirtina vien jau tai, kad trilogijai užbaigti pasitelkiamas seniai miręs, tačiau dabar „kažkaip“ prisikėlęs Palpatinas. Nauji klausimai, naujos teorijos. Bet yra ir tai, į ką J. J. Abramsas įsiklausė ir į ką atsakė.

Jei konkrečiau, J. J. Abramsas pagaliau pateikia atsakymą į klausimą, kankinusį „Žvaigdžių karų“ žiūrovus nuo pat VII epizodo – taigi, šįkart pagaliau paaiškėja Rei kilmė. Dar pridėkime, kad, greičiausiai atsižvelgęs į VIII epizodo kritiką, J. J. Abramsas drastiškai sumažino „Paskutiniuose džedajuose“ pasirodžiusios labai įkyrios ir erzinančios Rouz (akt. Kelly Marie Tran) pasirodymą. Rouz tęsinio trilogijoje tapo savotišku Džar Džaro Bingo (iš priešistorės trilogijos) prototipu – nors kai kurie kritikai ir gyrė Rouz personžą, esą, kaip pozityvų poslinkį rasinės įvairovės vaizdavimui kine (ją vaidina azijietiškų bruožų aktorė), vargu, ar kas nors būtų labai jos pasigedęs.

Dar viena dozė nostalgijos
Visa kita pataikavimo žiūrovams dalis – tai, kuo J. J. Abramsas žaidė VII epizode. O būtent – nostalgija ir begalinės nuorodos, aliuzijos į originalią trilogiją ar tiesioginiai prisiminimai apie ją. Tai ir seni geri pažįstami šios kosminės sagos personažai, ir muzika, ir smulkesni epizodiniai šmėkštelėjimai, analogijos… Žodžiu, labai daug kas čia yra tiesiogiai perkelta ar pakopijuota iš ankstesnių „Žvaigždžių karų“. Iš vienos pusės – tai sukuria jausmą, lyg vėl grįžus į gerai pažįstamą vietą, iš kitos pusės – kiek galima tampyti tuos pačius kozirius? Tad šitas aspektas gali būti priimtas dvejopai – absoliutiems „Žvaigdžių karų“ fanatams toks nostalgiškas sugrįžimas greičiausiai turėtų patikti, tačiau besitikintiems šiokių tokių naujovių ir progreso gali tekti (bent jau šia prasme) nusivilti.

Atsisveikinti su personažais
Taip, kad tai – paskutinis (kol kas) „Žvaigdžių karų“ filmas, niekam nebuvo paslaptis, kaip ir tai, kad su šia serija teks atsisveikinti su visais pamėgtais (ar nelabai) personažais – tiek su tais, dar 1977 m. įžiebusiais „Naują viltį“ (angl. „Star Wars: Episode IV – A New Hope“), tiek su tais, su kuriais susipažinome tik 2015 m. Tiesa, buvo tokių, kurie neišgyveno iki IX epizodo, o kai kuriuos scenaristai pribaigė šioje, paskutinėje naujosios trilogijos dalyje. Tad tai yra tikrai paskutinė proga išvysti kai kuriuos veikėjus. Nors, žinoma, galima sutikti ir su tuo, kad kai kurių jų atsiradimas šiame epizode atrodo pernelyg gremėzdiškai ir stokoja subtilesnio „įvedimo“. Kitaip tariant – yra personažų, kurie čia pasirodo tik dėl vieno vienintelio tikslo – kad sukeltų dar vieną nostalgijos bangą, tačiau jų reikalingumas siužeto prasme yra grynai savitikslis. Na, bet juk norite su visais atsimojuoti? Tai prašom.

Daug garso ir daug šviesų, bet… tik tiek?
Tradiciškai „Žvaigždžių karai“ neapsieina be įspūdingų kosminių mūšių scenų (na, žinote, kai gėrio pajėgos mažais mobiliais laiveliais puola gremėzdiškus blogio mobiliuosius bastionus), transgalaktinių gaudynių, šaudymų blasteriais ir dvikovų šviesos kardais. Viso šio gero IX-ajame epizode atseikėta su kaupu. Žinoma, veiksmo scenos įtraukiančios ir puikiai nufilmuotos, bet jose nepamatysite nieko o nieko naujo, ko nebūtumėte matę ankstesnėse „Žvaigždžių karų“ dalyse. Na, gerai, gerai, tarkim, dėl to ir žiūrim „Žvaigždžių karus“, kad pasimėgautume tokiomis scenomis, bet jei atvirai – didingiausiu akordu, vyšnia ant torto, kalėdinės eglutės viršūnės papuošimu etc. turėjęs tapti „Žvaigdžių karų“ finalas kažkaip išsibarsto pakeliui ir to pribloškiančio įspūdžio, koks greičiausiai buvo planuotas, nelieka. Tad ne, čia ne „Žiedų valdovas“(angl. „The Lord of the Rings“, kur Pelenoro laukų mūšis tapo tikra karūna, vainikavusi visą trilogiją, nors labai panašią kalbą į Aragorno, čia ir suskelia Po. Kitaip tariant – įspūdingom šaudyklėm ar dvikovom dabar jau nieko nebenustebinsi, reikia šio to daugiau. Čia grįžtame vėl prie to paties – tęstinumo. Naujojoje „Žvaigdžių karų“ trilogijoje jis trūkinėjantis, iki finalo nėra einama nuosekliai. Todėl ir finalinis epizodas yra toks, koks yra – ne tiek susumuojantis ir pasiūlantis sprendimą iki tol besikaupusiems klausimams, kiek bandantis gelbėti pats save.

Personažai ir aktoriai
Naujoji „Žvaigždių karų“ trilogija ne tik sugrąžino į ekranus senuosius personažus, tačiau dar ir dovanojo pluoštą naujų. Ryškiausia žvaigžde (kad ir kaip kalambūriškai tai skambėtų) tarp kitų galaktikos šviesulių čia neabejotinai tapo Rei. Žinoma, taip jau viskas sukonstruota, kad klasikinė istorija herojui būtinai reikalauja lygiaverčio priešininko. Tad jei Lukas Skaivokeris kovojo su Dartu Veideriu, Rei taip pat turi savo antipodą – Kailo Reną. Šiedu personažai yra įdomiausi ir geriausiai išvystyti per visą trilogiją, o finalinė dalis sudeda paskutinius akcentus jų portretuose.

Kuo traukia Rei ir Kailo Renas? Tai yra nevienasluoksniai personažai. Net jei Rei atstovauja Šviesiajai, o Kailo – Tamsiajai jėgos pusei, abu dėl savo pasirinkimų ne kartą svyruoja. Ar bent jau taip atrodo. Tokiu būdu net ir visiškai fantastinio pasakojimo personažai įgyja realių žmogiškų bruožų bei gyvybės.

Kol Rei ir Kailo sprendžia savo dramas, kurios, be kita ko, vienaip ar kitaip nulems galaktikos likimą, kiti personažai sukasi aplink juos. O jei tiksliau – viskas, net ir Kailo Renas, yra lipdoma aplink Rei – ir be jokių niuansų: vienoje pusėje yra draugai, bendražygiai ir pagalbininkai, kitoje – mirtini priešai.

Taigi, kaip ir galima tikėtis, daugiausia dėmesio tenka Rei, tad natūralu, kad didžiausias krūvis gula ant ją vaidinančios Daisy Ridley pečių. Aktorė jau tikrai neblogai susigyvenusi su savo personažu ir Rei paveikslą kuria įtikinamai. Adamo Driverio, kuris vaidina Kailo Reną, pasirodymas, lyginant su pirmąja dalimi, patobulėjęs šviesmečiais, nors paties personažo motyvacija ir (ypač) užsispyrimas kartais atrodo sunkiai pateisinami – bet čia jau akmuo labiau į scenaristų ir režisieriaus daržą.

Visi kiti personažai tenkinasi pagalbininkų, statistų ar tiesiog aplinkos detalių pozicijomis. Taip, čia vėl galima išvysti Po, Finą, Čiubaką, generolę Lėją, C3PO, R2D2, BB8, Maz Kanatą, Lando Karlraisiną… ir dar puokštę kitų. Vieni gauna pakankamai nemažai laiko, kiti pasirodo vien tam, kad sukeltų nostalgijos bangą. Čia ir paaiškėja esminis skirtumas tarp originaliosios (ir netgi kritikų išpeiktos priešistorės) ir tęsinio trilogijos – išskyrus Rei (ir dar gal Kailo) kiti personažai atskleidžiami minimaliai. Net pagal Lėjos – Luko – Hano trio analogiją suformuotas pagrindinių Šviesiosios pusės personažų trejetas Rei – Po – Finas yra tik tiesiog blanki originalo kopija, maždaug atkartojanti formą, bet nelabai besigilinanti į tai, kam to reikia. Tad nieko keisto, kad Po ir Finas, net ir gaunantys nemažai ekrano laiko, savarankiškai nėra nei išvystyti, nei įdomūs.

Tad kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, žinant, kiek aktorių ir jų kuriamų personažų pasirodo „Žvaigždžių karuose“, realiai vertinti galima nebent D. Ridley ir A. Driverio pasirodymus, kurie nenuvylė. Visi kiti nelyg žvaigždžių dulkės išsisklaidė kosminėse platybėse be gilesnio pėdsako.

Techniniai dalykai
„Disney“ vardas garantuoja kokybę. Bent jau techniniu aspektu. Kameros darbas, specialieji vaizdo ir garso efektai, garso montažas – tokio ir ne žemesnio lygio, kokio ir galima tikėtis. Vienintelis dalykas, kas šioje medaus statinėje atrodo kaip deguto šaukštas – vaizdo montažas. Siužetas suskaidytas į gausybę šalutinių linijų ir dėl to su paraleliniu montažu nuolat šokinėjama nuo vienų personažų prie kitų. Sakote – ne pirmas kartas „Žvaigždžių karuose“? Gal ir taip, tik šįkart to nepavyko padaryti sklandžiai ir išvengiant gana gilių duobių.

Dar būtų galima keliais žodžiais užsiminti apie garso takelį. Tik… kad jam naudojamos tos pačios klasikinės „Žvaigdžių karų“ melodijos – „Imperijos maršas“, „Skaivokerio tema“ etc. Turbūt tai reikia priimti kaip neatskiriamą šios epopėjos dalį, net jei „Skaivokerio tema“ grojamas tada, kai ekrane rodomi ne Skaivokeriai, bet Po Dameronas, o „Imperijos maršas“ skamba nepaisant to, kad Imperijos su Dartu Veideriu priešaky jau seniai nelikę nė padujų.

Reziumė
„Žvaigždžių karai. Skaivokerio iškilimas“ užbaigia (bent kol kas) daugiau kaip keturiasdešimt metų trukusią kosminę epopėją ir Skaivokerių šeimos sagą. Tačiau ilgai nelyg koks meksikietiškas serialas grojusio epo didingu finalu turėjęs tapti IX epizodas bando „kažkaip“ spręsti ankstesnes tęsinio trilogijos problemas ir dėl to tasai didingumas išsibarsto kažkur pakeliui. Taip, žiūrovai iš dalies lieka patenkinti gavę gerą dozę veiksmo, privalomą porciją nostalgijos ir pagaliau tinkamą atsakymą į svarbiausią naujosios trilogijos intrigą, tačiau J. J. Abramso pastangų neužtenka ir šalutinės gudrybės nepajėgia užmaskuoti kiaurai žiojinčių skylių bei trūkumų. Tad kad ir kaip gaila, deramai trinktelėti durimis su IX epizodu nepavyko. O dar apmaudžiau yra tai, kad G. Lucasas turėjo paruošęs savą tęsinio trilogijos versiją, tačiau jos, deja, greičiausiai niekada neišvysime, nors galima spėti, kad joje pasakojamos istorijos logikos būtų šiek tiek daugiau.