Traukinys į Busaną 2: Pusiasalis - recenzija

Kažkur galima rasti humoro dabartinėje situacijoje, kai filmas apie nuo mirtino viruso atsiradusią zombių apokalipsę šiuo metu gaivina kino teatrus iš nuo mirtino viruso atsiradusio karantino laikotarpio. Tačiau pirmasis filmas, 2016-ais pasirodęs „Traukinys į Busaną“ (angl. „Train to Busan“), davė korėjietišką prieskonį nusistovėjusiam zombių žanrui ir užkabino žiūrovus su tiesmukiškai paprastu, bet itin efektyviu reginiu, todėl nieko keisto, kad gerbėjai plūsta į kino teatrus stebėti po keturių metų pasirodžiusį tęsinį „Pusiasalis“ (angl. „Peninsula“). Ir šįkart jie gaus visiškai kitokį, bet, deja, ne geresnį, reginį.

Siužetas
Praėjus keturiems metams po „Traukinio į Busaną“ įvykių, Pietų Korėja yra palikta likimo valiai ir visiškai uždaryta nuo pasaulio. Pagrindinius veikėjus sudaro laisvai samdomų karių grupė, apsiimanti rizikingą darbelį iš zombių okupuotų gatvių parvežti pinigų pilną sunkvežimį. Žinoma, kas turėjo būti labai paprasta užduotis greitai pasisuka bloga linkme. Pagrindiniai veikėjai pameta pinigus bei vienintelį būdą grįžti namo, o miestas pripildytas ne tik užkrėstaisiais, bet ir visai nedraugiškais išgyventojais.

Filmas
Vienintelis aspektas kuriuo dalinasi „Traukinys į Busaną“ ir „Pusiasalis“ yra tai, kad abu filmai turi zombius. Tęsinys pasirenka visiškai pakeisti vietovę, veikėjus ir gerokai išplėsti istorijos mastą. Viskas yra nauja, todėl ironiška, kad stipriausia filmo dalis yra atidaromasis aktas, kuris į penkiolika minučių sudeda viską, kas pavertė „Traukinį į Busaną“ tokiu geru ir populiaru – morališkai sudėtingas situacijas, aštrų ir klaustrofobišką veiksmą bei per daug melodramatiškas, bet vis tiek efektyvias veikėjų netektis. Sugrįžtantis režisierius Sang-ho Yeon atpažįsta pirmtako stiprybes, tačiau vietoj to, kad jas pritaikytų tęsiniui, jis pasirenka visiškai kitokį istorijos kelią.

Gal ir nėra sąžininga lyginti „Pusiasalį“ su „Traukiniu į Busaną“ kai abu filmai yra tokie skirtingi, tačiau sunku to nedaryti, kai tęsinys atsisako pagrinde visko, kas padarė pirmąją dalį įdomia ir įsimintina. Siauras ir nepatogus traukinys buvo išradingai panaudotas įtemptoms situacijoms ir pastoviai varė siužetą į priekį, o dabar jis iškeičiamas į atviras bei vizualiai negražias ir nenatūralias Korėjos gatves. Jei prieš tai veikėjai buvo tikrame pavojuje, nes turėjo improvizuoti ir kovoti su bet kuo, kas pakliūva po ranka, čia pagrindinis veikėjas apsiginklavęs automatu dalina kulkas į zombių galvas kaip Džonas Vikas. Kur „Traukinio į Busaną“ pagrindinis pavojus buvo zombiai, „Pusiasalis“ seka jau pabodusią madą ir klausia ar apokalipsėje didieji blogiečiai iš tikrųjų yra… žmonės! Apskritai, čia galima rasti labai daug pasiskolinimų iš kitų žanro filmų – zombių kalnai iš „Pasaulinio Karo Z“ (angl. „World War Z“), charizmatiški ir ekcentriški piktadariai iš „Vaikštančių Numirėlių“ (angl. „Walking Dead“) bei patrakusios gaudynės ir kautynės mašinomis iš „Pašėlusio Makso“ (angl. „Mad Max“) serijos. Pala, ką?

Taip taip, nežinia kas nusprendė, kad logiška tęsinio seka nuo išgyvenimo traukinyje yra trankios ir fizikos dėsnius ignoruojančios lenktynės mašinomis, tačiau to čia yra stebėtinai daug. Išlieka vienas kitas smulkesnis ir intensyvesnis susidūrimas su užkrėstaisiais, bet juos nustelbia didžiulės veiksmo scenos, kuriuose dominuoja kompiuteriniai efektai. Ir, deja, reikia pridurti, prasti kompiuteriniai efektai. Kai sunkios mašinos driftuoja tamsiomis gatvėmis ir šluoja zombius kaip kėglius, tikrai gali pagalvoti, kad žiūri video žaidimą. Yra tame savotiško smagumo, tačiau tokio tipo veiksmas tiesiog nesiderina prie bendro reginio. Taip pat iš vizualinės pusės, akis labai badė išdeginti šešėliai, kurie paprastai matomi prastos kokybės vaizdo klipuose, o ne kino projektuose, bet kadangi daugiau apie šią problemą iš atsiliepimų skaityti neteko, tikriausiai čia ne filmo problema.

Bet kokiu atveju, istorijos dydžio praplėtimas tęsiniui į naudą neišėjo. Siužeto tempas išsimėtęs – prasidėjusi su trenksmu, istorija viduryje siaubingai sulėtėja vystydama kelias linijas. Tonas taip pat nepastovus, iš rimto ir dramatiško, filmas netikėtai gali pavirsti į kvailoką ar netgi visiškai absurdišką ir tuo mėgautis. Tad kai galų gale „Pusiasalis“ bando atkartoti „Traukinio į Busaną“ pabaigą ir deda visas pastangas į slow-motion‘ą, graudžią muziką ir verkiančius veikėjus, kad išspausti tą ašarą iš žiūrovų, sunku nevartyti akių. Ne vien dėl to, kad šįkart veikėjai ir jų plėtojimas yra itin menki, bet ir istorija apskritai yra tiesiog kvailesnė.

Išvada
Norint kažkiek pasimėgauti „Pusiasaliu“ reikia stengtis visiškai pamiršti „Traukinį į Busaną“. Tęsinys neturi nieko panašaus su pirmtaku, tačiau jo situacijos ir įvykiai bus per daug pažįstami žanro mėgėjams. Galima atrasti šiek tiek lengvo smagumo labai kompiuterinėse mašinų kautynėse ar kažkiek įtampos pavieniuose susidūrimuose su zombiais, bet „Pusiasalis“ yra visumoje keistas ir nelabai vykęs bandymas išsišakoti iš prieš tai buvusios labai paprastos istorijos.