Pastaruoju metu kine pasidarė įprasta kurti filmus, paremtus žymių asmenų istorijomis. Dažniausiai tai būna pasakojimai apie jau mirusius pop muzikos atlikėjus ar tiesiog išskirtinius populiariosios kultūros žmones. Tačiau kartais nutinka, kad filmai imami kurti apie asmenis, kurie vis dar gyvi ir yra beprotiškai populiarūs. Vienas tokių pavyzdžių ir atkeliauja į kino teatrus, kuriame išvysime nepaprastą aklojo operos atlikėjo Andrea Bocelli istoriją „Tylos muzika“.
Gimęs su rimta akių liga, galiausiai privedusia prie apakimo, Amosas Bardis nugali visus iššūkius, vedamas ambicijų siekti savo gyvenimo aistros. Jis kasdien tyliai siekia savo gyvenimo tikslo, kad ir kokios problemos, kritikai ar likimo posūkiai jam bando sukliudyti. Kol galiausiai, netikėtas svečias pasiūlo jaunuolį suvesti su pasaulinio lygio vokalo mokytoju. Taip prasideda jo kelias į didžiąją pasaulio sceną.
Kaip ir normalu, kad biografinėse dramose retai būna vaizdų, kurie būtų fantastiniai. Taigi, visos istorijos yra paremtos scenarijumi. Taip pat ir ši. Jei jau kalbant apie filmo istoriją ir siužetinę liniją, reikia pasidžiaugti, kad filmas yra labai nuoseklus. Faktas, jei esate smarkiai susipažinęs su Andrea Bocelli ir jo gyvenimu, tai be jokios abejonės daug staigmenų nebus. Tuo tarpu, jei ne, pasakojimas bus visai įdomus.
Filmas prasideda dar tą akimirka, kai veikėjas dar net nebuvo gimęs ir nuosekliai, kas kelis metus pašoka į priekį, kad matytume, kaip viskas vystėsi. Nuo kūdikystės ir jaunojo atlikėjo apdovanojimo, tada iki teisininko, baro dainininko ir pirmos šlovės akimirkos. Viskas juda lengvai, be jokių didesnių nelogiškų šuolių. Viskas paprasta, estetiška ir tvarkinga.
Be jokios abejonės, filmas vyksta Italijoje. Ir tai yra labiausiai žavintis filmo aspektas. Na, vienas iš dviejų, bet apie kitą pakalbėsiu vėliau. Čia – matome daugybe nuostabių ir užburiančių Toskanos vaizdų. Iškart atsiranda noras vykti į Italiją. Gal šiam filmui ir nepasisekė visko padaryti tobulai, bet parduoti Italiją tikrai pasisekė.
Kitas žiauriai geras dalykas, kaip ir akivaizdu, yra garso takelis. Muzika filme yra pagrindinis akcentas, todėl nieko nuostabaus, kad būtent ja ir užsiėmė pats A. Bocelli. Visos juostos metu girdime ne vieną pasaulinės sėkmės susilaukusį kūrinį, tiek iš operos scenos, tiek iš populiariosios. Jei mėgstate šį atlikėją ir galite mėgautis jo dainavimu, tai bus lyg mažesnis koncertas su įspūdingais Italijos vaizdais ir nepaprasta gyvenimiška istorija.
Aišku, reikia būti teisingiems ir atsižvelgti į tai, kas nelabai pasisekė. Filmas turi du kvailus sprendimus. Pirmiausia, tai italus versti kalbėti angliškai, o anglakalbius – su itališku akcentu. Jei pastarasis sprendimas pavyko, tai italų kalbėjimas angliškai buvo siaubinga mintis. Kartais net nebuvo įmanoma suprasti, kas yra kalbama. Antrasis dalykas dar labiau krentantis į akis. Pirmoje filmo pusėje pasirodo vos du profesionalūs aktoriai ir tai labai krenta į akis. Tiksliau, pirmoje filmo pusėje norisi uždaužyt visus – vaikus, suaugusius, kaimiečius, gydytojus. Visus, kurie bando vaidint, bet tai daro siaubingai. Gerai, kad bent matome Toskaną, tai ne taip siutino.
Filmui persivertus į antrą pusę viskas gerokai pasitaiso. Ypatingai dėl aktorių. Smagu matyti, kaip pasikeitęs ir labai į jauną A. Bocellį panašus Toby Sebastian vaidiną akląjį. Savo rate nesu susidūręs su aklaisiais, bet jei matai gatvėje žmogų ir kiek šiaip ekrane yra tekę matyti A. Bocelli, tos neregio manieros yra tobulai išpildomos. Na, o kai pamatome ir Antonio Banderasą, viskas išvis pasidaro gerai. Kad ir senstelėjęs, jis atrodo puikiai, rimtai perteikia savo mokytojo personažą ir tikrai įtikina.
„Tylos muzika“ tikrai nėra metų filmas, bet jis yra vertas pasakymo „apie Andrea Bocelli“. Ar jis galėjo būti geresnis? Be jokios abejonės. Bet čia atskleidžiami keli akcentai iš esmės užglaisto kitas klaidas. Skambi ir lyriška muzika ir stulbinantys Italijos vaizdai prikausto prie ekranų, o gyvenimiška istorija ir neregio pastangos siekti svajonės sugeba ir sumotyvuoti. Tai filmas, kuris neįpareigoja ir atpalaiduoja.