Zombių žemė: kontrolinis šūvis - recenzija

Dešimt metų tęsiniui – daug ar mažai? Žinant, kad tokie filmai, kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (angl. „Blade Runner“) savo antrųjų dalių laukia ir po 35 metus, tai, gal ir nedaug. Bet dažniausiai pramoginių, lengvų kino projektų tęsiniai nėra brandinami, kaip geras visks ąžuolinėje statinėje. Jie dažniausiai dienos šviesą išvysta vos po kelių metų. Ir štai, mes turime „Zombių žemę“ (angl. „Zombieland“). Tikrai ne šedevrą ir tikrai nieko revoliucingo nenuveikusį ir savo zombių filmų parapijoje. Šis 2009 m. pasirodęs filmas buvo smagi ir kokybiška pramoga kino salėje, kuriai ir palankūs vertinimai, ir sukapsėję pinigai leido tikėtis tęsinio. Ir dauguma tikėjosi po kelių metų. Tačiau teko laukti cielą dešimtmetį, kol mes sulaukėme filmo „Zombių žemė : kontrolinis šūvis“ (angl. „Zombieland: Double Tap“).

Į ekranus sugrįžta visi pagrindiniai pirmosios dalies veikėjai: Kolumbas (akt. Jesse‘is Eisenbergas), Talahasis (akt. Woody‘is Harrelsonas), Vičita (akt. Emma Stone) bei Mažoji Rokė (akt. Abigail Breslin). Savotiška šeima tapusi ketveriukė toliau keliauja per zombių pilną Ameriką. Kai jau atrodo, kad jie visi rado namus, ketveriukė išsiskirsto ir vėl leidžiasi į kelią, kur jų laukia ne tik zombių apokalipsę išgyvenę žmonės, bet ir evoliucionavę, stipresni ir daug protingesni zombiai.

Nors, kaip minėjau, pirmoji „Zombių žemė“ dalis nebuvo kažkoks kino pasaulį aukštyn kojom apvertęs filmas, tai vis tiek buvo viena kokybiškiausių ir smagiausių holivudinių komedijų per pastarąjį dešimtmetį. Filmas turėjo neblogai išvystytus veikėjus, gana unikalų stilistinį apipavidalinimą ir gerai išnaudojo savitą smurto estetiką ir choreografiją. Visas šis mišinys galutiniame rezultate pavirto į gardžiai ragaujamą kino kokteilį.

Antroji „Zombių žemė“ lyg ir nėra vienas iš tų tęsinių, dėl kurio pirmoji dalis turėtų rausti iš gėdos. Tačiau, vis tik, pirmosios dalies iškertos kartelės neperšoko. Šįkart veikėjų vystymui ir jų kūrimui skiriamas daug mažesnis dėmesys. Atrodytų, nieko keisto, nes mes jau pirmojoje dalyje turėjome susipažinti, kas yra Kolumbas, Talahasis, Vičita ar Mažoji Rokė.

Tačiau praėjo dešimtmetis ir tie veikėjai jau nebėra taip lengvai atpažįstami. Taip pat užkliuvo tai, kad vyriškajai ketveriukės pusei – Kolumbui ir Talahasiui – kūrėjai suteikė daug daugiau erdvės atsiskleisti. Dėl šios priežasties šių veikėjų portretai atrodo daug pilnesni po dviejų filmų. Nors Vičita ir buvo svarbi veikėja, ji buvo labiau praėjusio filmo aido ir Emmos Stone žavesio kombinacija. Kitaip tariant, kūrėjai mažai prisidėjo prie jos augimo. Ką jau kalbėti apie Mažąja Rokę, kuri, nors ir turėjo aiškiai apibrėžtus motyvus ir charakterį, šiame filme yra šiek tiek nustumiama į paribį.

Pirmosios dalies kartelės peržengti tęsinys neįstengė ir dėl to, kad nelabai pavyko įnešti naujų spalvų. Tikriausiai akivaizdžiausias bandymas buvo noras sugretinti, kiek pasikeitė realus mūsų pasaulis nuo fikcinio „Zombių žemės“ pasaulio, kuriame progreso nebuvo dėl gana aiškios priežasties – zombių apokalipsės. Kūrėjai bandė komiškai pateikti, kaip filmo veikėjams visiškai nesuvokiami atrodo tokie dalykai, kurie mums atrodo visiškai įprasti, pavyzdžiui, pavežėjų paslaugos. Tačiau, švelniai tariant, to nepavyko padaryti, nes šios scenos atrodė ištęstos, nuobodžios ir nejuokingos. Scenaristų plunksna šįkart buvo šiek tiek atbukusi.

Ir nors filmo istorija vietomis šlubavo, filmo kūrėjai mums pateikė ir keletą razinkų. Veikėjų dialoguose buvo ir smagių, kartais net kritiškų nuorodų į populiariąją kultūrą, o scenaristų plunksna į veikėjų lūpas įdėdavo ir kokybiško sąmojo.

Iš veiksmo pusės kūrėjai mums davė tai, ko ir tikėjomės: zombių žudymo fiestą su besitaškančiais kraujo upeliais. Čia neblogai padirbėjo ir operatoriaus akis, ir specialiųjų efektų kūrėjai ir, žinoma, pats filmo režisierius Rubenas Fleischeris. Smagu, kad pirmojo filmo kūrėjas grįžo ir prie tęsinio, nes veiksmo scenose ir filmo stilistikoje buvo juntamas tęstinumas. Vis tik, kritikos kirčio nusipelno juostos finalas. Įspūdinga kova prieš zombių armiją nebuvo pateikta taip, kad žiūrovai nuo įspūdžių įsikibtų į kėdes kino salėje. Daug paprastesnės ir mažiau visam siužetui svarbios scenos buvo sustyguotos daug meistrišku nei vyšnia ant torto turėjusi tapti filmo kulminacija.

Žvelgiant į aktorių kolektyvą galima pamatyti akivaizdų skirtumą tarp to, kur pagrindinė ketveriukė buvo prieš dešimt metų ir dabar. Woody‘is Harrelsonas jau tada buvo gerai žinomas veidas ir vardas Holivude, tačiau Jesse‘is Eisenbergas ir Emma Stone buvo tik besikalančios žvaigždutės. Dabar jie – visame pasaulyje žinomi aktoriai, prie kurių vardų puikuojasi epitetai „Oskaro“ laureatai ir nominantai. Šie trys aktoriai ir tampa pagrindiniu juostos variklius. Jų iškilimu galima iš dalies ir paaiškinti, kodėl antrosios „Zombių žemės“ dalies teko laukti taip ilgai. Abigail Breslin iki šių dienų taip ir liko savo vaikystės šlovės spindesio šešėlyje, kurio nuvyti jai nepavyko ir šiame filme.

Iš naujų aktorių „Zombių žemės“ pasaulyje galima išskirti Rosario Dawson, sukūrusią epizodinį, tačiau charizmatišką vaidmenį, ir Zoey Deutch, kurios vaidinama Madison yra tiek įkyri, kad ją arba myli, arba nekenti. Asmeniškai aš, vertindamas šią veikėją, renkuosi širdutę, o ne piktą veidelį.

„Zombių žemė: kontrolinis šūvis“ turėtų patikti visiems pirmosios dalies gerbėjams, nors filmas ir neprilygsta savo pirmtakui. Smagia pramoga tampanti juosta žiūrovams pasiūlo kokybišką veiksmą, charizmatiškus veikėjus ir sąmojingą humorą, nors kartais filmo istorija ir šlubuoja. Bet jei jums patinka matyti nuo kulkų salvės išsitaškančius zombius, traukite į kino sales.